Atminties tuštuma, laiko skiemenys bando kartotis
Nebyliais sakiniais,  kol atsirita skausmo vilnis.
Šiam pasauliui esu tik laimingo likimo klastotė,
Išopėjus į tamsą žvaigždė negyvam šuliny.

Pabandyk pakartot, tuoj pajusi, kaip sapnas nutyla
Netikrumo spalva akyse ir suskilęs vanduo,
Tik žaizdos nepaliesk, ten karščiuojantys krateriai  gilūs,
Ligi dugno tikri kaukia žingsniai, suspėję išduot

Ir pamiršti namus, kuriuose jauno mėnesio vilnos
Lango kiaurymę kamšo ir klumpa po kojom naktis,
Akyse lieka žymės, gyvenimo potvynių pilnos,
Juodo strazdo giesmė, išsiliejus tyloj per anksti.

Šalčio skonis aštrus ir bedžiaugsmis rudens atvirukas,
Virš likimo šakos veja kilpą mėnulio vaikai,
Krenta boružės sapnas  –  rasos karoliukas įtrūkęs,
Delno upių vėsa, tiktai tiek man savęs palikai.