O Tu nieko prieš, jei aš pasiskolinsiu vėją
Devintos dienos, kai buvom pažįstami?
- - - - - - - -

                Kojos mazgotos kvepės mėta
Ir šventoj žemėj akmenų nesugaus,
Severiutės raupsuotos melagės
Vėjui parodys kryptį ne tokią.
..........................................................
Primink, kaip senelis ant liepto
Vaišino gira ir riešutais miško.
Skirtingos akys to kaimo mergaičių –
Viena didesnė, kita nagui prilygsta.
Skrido gandrai, jų trobeles aplenkė,
Ten gimė Tavo mama ir senelė
Ir jis – dienos devintosios.

Klausi, ar renku aš senienas?
Juokingi klausimai ašaras spaudžia.
Ant krosnies sukabinėtos pynės svogūnų,
O kampe vėjas liūdesiu apsimetęs.

O bitės buvo princesės,
Patėvis tranas pasiutęs,
Į pagalvę veidui įklimpusiam
Seka pasakas langas seklyčios.

- - - - - -
Dieną vėjuotą sulėkė kaimo mergaitės –
Visada jauna laumė kitų akyse.
Man bitės parodė takelį,
Žybsėjo geltonais pilveliais.

Vidurnakty lelijos išsišiepė,
Senelis pagirdė kumelę,
Valtį, metais prakiurusią.
Mėnulis padėjo irkluoti.

Aš miestuose ieškau ramybės,
Akimis nevienodo dydžio.
Pasiilgau lauktuvių dulkėtų –
Maišan miltų, būk geras, vėją įsuk.