(Skaudu ir gaila, kad ne vienas tautietis mūsų vienybės,
 Baltijos kelią, iškeitė į emigracijos kelią)
 
Kodėl dabar vedi ne Baltijos pakrante,
Tačiau per ją, per dūžtančias bangas?
Kaip tavyje sustot ir kaip ištiesti ranką,
Kaip man greta bičiulį kitą rast?
 
Kodėl gi, broliai, juo keliaut pamilot,
Jo nepapuoš lakūnai gėlėmis.
Nuskęs sesučių gėlės vandenyne
Kartu su grįžt namolio viltimi.
 
Juk tiesėm kelią, eiti Laisvėn pasiryžę,
Nuo Vilniaus iki Estijos širdies.
Šiandien tik ąžuolai, koplytstulpiai ir kryžiai,
Atrodo, vieniši už mus stovės.
 
Parašėm puslapį tautos istorijoj, parašėm...
Tokio gražaus ir švento kito greitai gal nebus.
Net patys stebimės nuo metų kalno atsigręžę,
Su ašarom užversdami tuštėjančius lapus.
 
Nelengva Lietuvai žaliuot audrų pagairėj,
Kai kibirkštys karų taip netoli.
Vilies, kad vėl pražydusi vienybė saugos,
Kaip saugojo mus Baltijos kely.