Išeik į rytą pasisemt šviesos, 
Pripildyk delnus ir akis, ir širdį.
Kol žalios žolės dangumi rasos,
Buvimo džiaugsmą leiski sau patirti

Ir neški šviesą dabarties keliais,
Tegul ji šildo sutiktąjį žmogų.
Dalinkis ja, kiek jėgos tavo leis, 
Taip, kaip saulutė ja dalytis moka.

Juk ji nesako: „Duosiu tau, tau – ne“,
Nesvarsto ji, ar vertas, ar nevertas.
Mane ji glosto, glosto ir tave
Ir viską, kas Žemelėje sutverta.

Tad bėk į rytą pasisemt šviesos, 
Lai tavo siela dangumi rasos.