Iš tikrųjų esu vienas mieste. Ta prasme, kad KGB gaujelė seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina per nematomą atstumą įvairiais kankinimais, kuriuos kentėti sunku. Manau, kad daugiau niekam šitaip nėra. Šiek tiek šia ir panašia tema pašnekėsiu. Ne apie aukso laikus, žinoma. Apie tai, dėl ko aš labai gailiuosi.
Į darželį savo ikimokyklinius vaikus vedžiojau Žirmūnuose. Darželis atskiro pavadinimo neturėjo, vadinosi skaičiais – „Lopšelis darželis Nr. 00“. Džiaugsmas būdavo ateiti pasiimti savo laukiančio vaiko. Visi dienos rūpesčiai ir nerimas prapuldavo, savo vaiką pamačius ir apkabinus. Ir vasarą, ir žiemą buvo šis džiaugsmas.
Tą dieną labai snigo. Kaip tik dėl to diena buvo geresnė už kitas. Kažkuo romantiška kai sninga. Sunkiomis, pilnavidurėmis, tingiomis snaigėmis, kurios pataiko ir ant nosies galiuko, kai jas apšviečia gatvės žibintai. Prie nuotaikingo oro daug prisidėjo jo šiltumas: nors buvo žiema ir snigo, buvo šilta. Kai būna šalta, nesninga išvis. Snaigės mirguliavo didelės, žemyn krito lėtai, nes vėjo nebuvo jokio. O viskuo kitkuo mano diena buvo įprastinė, tokia kaip ir vakarykštė.
Vakarėjant nuvažiavau pasiimti iš darželio vaiko, kurį labai myliu. Grupėje vaikai buvo ką tik pavakarieniavę. Manasis mane pamatęs išskėtė rankeles ir linksmas atlėkė man į glėbį. Tėviška meilė užpildė visą sielą. Padėjau jam apsirengti ir išėjome iš darželio – eisime į namus, į troleibusų stotelę. Snigti jau buvo pasibaigę, bet prisnigo daug, iki blauzdų ir tik nuvalytu keliuku bebuvo galima eiti. Vaikas, pamatęs kiek daug sniego, apsidžiaugė ir pradėjo juo bristi link mažyčio vaikų darželio nameliuko, kuris romantiškai skendėjo giliame sniege kaip atviruko paveikslas. Riktelėjau vaikui, kad nebėgtų per sniegą, kad grįžtų atgal. Bet argi jis klausys – nubėgo sniegu iki pat namelio ir net pradėjo žerti sniegą nuo jo nuožulnaus raudono stogo. „Visas išsisnieguos, į batus prikris sniego“, – galvojau aš, ir piktai sušukau, kad greičiau iš sniego išbristų. Ir kai jis pargrįžo atgal, aš... jam sudaviau už tai, kad neklauso. Va tuo ir nusikaltau. Labai. Labai sužeidžiau ir save patį. Vaikui iš nosytės nutekėjo kraujas. Jis verkė. Viešpatie kaip baisu! Savo vaiką sukruvinau. Nors kraujas iš nosytės jam bėgdavo ir visai nekaltais atvejais, vos prie jos prisilietus, bet vis tiek. Vis tiek, matau, kad padariau nusikaltimą. Savo vaiką mušiau.
Atlyžęs ėmiau jį guosti, bet nežinau ar tada jis man atleido.
 
Niekad aš šito įvykio negalėjau užmiršti. Vaiko nemušiau daugiau niekad, bet ir užmiršti, kad tąkart sudaviau, negalėjau. Nesakau, kad aš nuolatos apie tai galvoju, kad neišeidavo mano brutalus poelgis iš galvos. Bet prisimindavau labai dažnai. O kai prisimindavau, net širdis apmirdavo, ir gailėdavausi ką tada padariau, gailėjausi savo nuolat mylimo vaiko, kurį nuskriaudžiau kaip netėvas.
Ėjo metai iš metų, bet mušimo prisiminimas neblėso. Prisiminus, kiekvienakart apimdavo nerimas ir baisus netveriamas apgailestavimas. Asmeninis gyvenimas ne lengvėjo, bet sunkėjo. Labiausiai jį sunkino tai, kad jutau tebesitęsiantį manęs sekimą. Sekė KGB, ir ne bet kaip, sekė mano mintis. Gatvėje daug sutikdavau neatsitiktinių žmonių. Ir šis sekimas ne silpnėjo, kaip aš nuolatos tikėjausi, bet intensyvėjo. Visa tai labai juodais debesimis, juodais pergyvenimais temdė mano dienas ir vakarus.
Dvasiškai gyventi buvo labai sunku. Nuolatos jutau didžiulį prislėgtumą ir apatiją. Apsunkinta siela buvo nuolatinai, todėl su ilgesiu prisimindavau dienas, kuriomis buvau laimingas. Net ir vienoje dainoje pasakė – „apie laimę prisimena“. O laimingas buvau dėl savo vaikų, kai maži jie buvo mano, kai juos auginau. Smagu būdavo vesti į darželį, didžiulis džiaugsmas būdavo atėjus iš darželio juos pasiimti.
Kai būdavo labai sunku, aš, prisiminęs savo vaikų vaikystę, nueidavau į tą darželį, kurį jie lankė. Užeidavau net į vidų. Ten kiti jau būdavo vaikai, bet patalpos ir aplinka buvo išlikusi ta pati. Užėjęs ilgai užsibūti negalėdavau, nes šeimininkė ar auklėtoja tuoj prieidavo paklausti ko aš čia ieškau. Atėjęs prisimindavau, kaip vaiką čia atvedžiau ir palikau pirmąkart, jam buvo sukakę lygiai metai. Jis dar nelabai mokėjo vaikščioti, ir kai darželyje nuo jo atsiskyriau, tai jis netvirtais žingsneliais pradėjo mane vytis. Viešpatie, tai buvo sunkiausia mano gyvenimo akimirka. Ištiesęs rankas vaikas verkdamas vejasi mane, bėga paskui mane. Kūdikiškais žingsneliais, vos nenugriūdamas. Aš sustojau, paėmiau ramindamas jį ant rankų ir nunešiau grupės auklėtojai. Ji sėdėjo ant kėdės, aš padėjau vaiką jai ant kelių, o jis vis verkė. Tai kas, kad ji ramino jį lipšniais žodžiais.
 
Vienos vasaros viduryje depresija mane apėmė labai sunki. Aš net nusižengiau savo dienotvarkei bei gyvensenai ir nuėjau išgerti kavos į bufetą, kurian kavos užeidavau kiekvieną rytą, kai nuvesdavau vaikus į darželį. Dar ir sausainiukų nusipirkdavau prie kavos – šimtą gramų plikytų, arba tik penkiasdešimt gramų. Sausainiai būdavo minkštučiai, ką tik iškepti, nepaprastai skanūs. Taip užpusryčiaudavau pirmuosius savo pusryčius, kukliai užgavėdavau. Taigi todėl, kad KGB sekė labai intensyviai, nuo namų iki namų sutikdavau neatsitiktinius žmones, savo gyvenseną taip susivaržiau, kad ir kavos jau nebegerdavau. Dėl atsiradusios šios tuštumos, pradėjau namuose gerti arbatą, neseniai atsiradusią stambialapę. Anksčiau tokios pirkti būdavo tik specialiose, ponų, parduotuvėse, ir tai ne kiekvienoje, o iš rankų didelė metalinė tokios arbatos dėžutė kainavo dvidešimt penkis rublius – beveik ketvirtį mėnesinės algos. Ir štai man gyvenimas pasidarė jau toks, kad nei kavos mieste niekur neužeidavau. Taip pat ir dėl pinigų stygiaus. O kai sulaužęs drausmę atėjau jos išgerti į minėtą bufetą, kur su vaikais iš darželio grįždamas užeidavau, kava man buvo jau nebeskani, nors pirkau toli gražu jau ne už rublius, o už litus. Ji buvo prastesnė, skystesnė, negu vaikų laimingumo metais.
Tą depresijos vasarvidį dienos pasidarė sunkios kaip švinas, slegiančios kaip niekad. Daugiau neturėjau kuo depresijos išvaikyti, kaip tik tuo, kad aplankau vietas ir takus, kuriais su vaikais vaikščiojau. Nuėjau pažiūrėti ir senojo mūsų buto, kuriame keturiolika metų išgyvenome. Bet tenai gyveno jau kiti, nepažįstami žmonės. Namie nieko neradau, tai tik per langus paspoksojau. Matėsi, kad sienos, buvę dažais mano paties dažytos, jau ištapetuotos popieriumi, aukso spalvos. Jau kitos, ne auksaspalvės, užuolaidos, kitaip raštuotas ir tiulis. Žvelgdamas daug ką prisiminiau, bet labai ilgai prie palangės nestovėjau. Jaučiausi neužtikrinai, tarytum kažkas už nugaros stovi. Pažadėjau sau ateiti kitadien, gal rasiu namie gyventojus, pateksiu į vidų. Bet sekančią dieną namie teradau tik mažą mergaitę, kuri pravėrusi duris pasakė „Mamos nėra namie“, ir vėl jas uždarė, iš vidaus užsirakindama abiem rakto pasukimais.
Visais depresijos pasunkėjimais prisimindavau tą skaudžiausią savo poelgį – kad darželyje sudaviau savo vaikui, jį pravirkdžiau, ir net kraujas iš nosies prasimušė. Negalėdavau išbūti darbe. Depresija pagimdydavo neviltį. Dėl tos nevilties eidavau iš darbo anksčiau, ir klajodavau Neries pakrantėmis, ieškodamas atsiskyrimo nuo žmonių. Ir nuo savęs.
Vieną tų neviltingų dienų penktadienį į darbą atėjau labai anksti, bet ir išėjau daug anksčiau. Negalėjau išbūti. Norėdamas numalšinti depresišką neviltį, pasukau eiti į darželį, kur vaikus vesdavau. Taip ryžtingai į ten patraukiau, tarsi iš tikrųjų jame yra mano vaikai ir vėluoju juos pasiimti namo.
Užėjau darželyje į antrą aukštą, į prieškambarį, kuriame su vaikais atsiskirdavau ir kuriame susitikdavau atėjęs jų pasiimti. Grupės vaikai, kalbėdami kas sau, žaidė spalvotais žaislais, bet maniškių tarp jų nebuvo. Drabužių spintelės tos pačios, kelios buvo praviros, ant žemo suoliuko vienas sėdėdamas persirenginėjo, o tėtis jam padėjo. Tėvas pasiima vaiką anksčiau, bet tai buvau ne aš. Suoliukai irgi tie patys kaip ir spintelės, kurių daug siaurų viena prie kitos kaip kokiose kareivinėse.
Čia pasidairęs išėjau darželio kieman į tą pačią vietą, kur pravirkdžiau vaiką. Tebestovėjo ir tas pat žaislinis namelis dvišlaičiu raudonu stogeliu, prie kurio šiltą snieguotą žiemą vaikas buvo nubėgęs, susisniegavo, ir už tai aš jį nubaudžiau. Mane pagavo nesveikas, nevaldomas pyktis tam nameliui. Namelis pasirodė kaip kaltasis, kaip piktadarys, dėl kurio, to bjaurybės, aš savo vaiką nuskriaudžiau. Jei ne tas namelis, tai mano vaikas nebūtų ten bėgęs, nebūčiau jo ir nuskriaudęs, nebūčiau šitaip nelaimingai pasielgęs. Užėjo noras sunaikinti ta namelį, bet galimybių tam nebuvo. Rodėsi, įmesčiau tą geležinį namelį konteinerin, kuris didžiulis buvo pastatytas už žemos darželio tvotos. Bet namelio nepaneščiau, ne tik neatkelčiau. Reiktų atvažiavusio krano.
Pamačiau netoliese patvory guli pagalys, netgi buomas. Priėjau. Ilgumo kaip kiauliatvarčio „štakietas“. Čia pat už tvoros prie konteinerio buvo priskridę juodų varnų, kurios klykaudamos kovojo dėl išmesto sužiedėjusio batono. Pastebėjęs, kad batonas pasenęs, dar pagalvojau, kodėl batonų ir duonos sužiedėjimą tokiu gražiu žodžiu vadina: pagedimą – žodžiu „sužiedėjimas“. Vos ne „sužydėjimas“. Mintys greit lekia, bet mintijimą jau buvo pagavęs įniršimas ir į kitokius svarstymus nesileidau, kaip tik atkeršyti nesamam priešui, dėl kurio pasielgiau šitaip svetimai, netėviškai, niekšiškai ir nusikalstamai: nelemtai nuskriaudžiau savo mylimą mažą vaiką.
Buomas kaip tik toks, kokiu patogu smarkiai smūgiuoti, užsimojant virš galvos. Stvėriau abiem rankom tą buomą ir energingai grįžau prie skardinio namelio, skirto vaikams žaisti, prie kurio aš vaiką nuskriaudžiau. Su tuo buomu, vilkdamas jį žeme, prie namelio atžingsniavau kaip stiprus gladiatorius, kuris po kautynių gaus gladiolę. Atėjau su kovotojo pasiryžimu, nuo sumanymo neatstumiamas. Priėjęs, aukštai užsimojau buomu, tėškiau nameliui per stogą, į patį jo vidurį, kur kaminas turėtų būti. Stogelis tvirtas, bet gerokai įlinko. Aš pradėjau austi tą namelį kaip gyvą negyvą kaltininką, kuris kaltas dėl mano vaiko sumušimo, dėl sumušimo mano paties rankomis. Plakiau neatsikvėpdamas, kaip pamišęs žmogus, nežinantis kaip išlieti savo dar jaunatviškos energijos perteklių.
Gerokai sumaigęs stogą, talžyti pradėjau namelį iš šonų. Paskui jį apverčiau. Tvatinau su tokiu užsidegimu ir įniršiu, kokio niekad neliejau per visą savo gyvenimą. Nesilioviau daužyti labiausiai todėl, kad mušdamas jutau savijautos gerėjimą, jutau prislėgtos sielos atoslūgį, kuris, nevilties pavidalu, manyje buvo susikaupęs kaip užtvenkto upelio vanduo, per ilgą laiką susikaupęs į ežerą. Net buomas nuo smūgių į metalinį namelį apsišerpetojo.
Sudaužęs namą, numečiau ten ir buomą, bet akimirką sudvejojau, nutariau daugiau nešiukšlyti kaip koks nepraustaburnis, ir buomą paėmiau, užtvojau nameliui paskutinį kartą ir nunešiau buomą kur radau. Perlipęs tvorą įmečiau buomą konteinerin, ir pasileidau eiti jau jokio tikslo neturėdamas. Ėjau kur akys veda. Tepamačiau, kad iš darželio tėvas vedasi savo vaikus, ir daug kas kiti matė beprotišką mano šėlsmą prie namelio, girdėjau net riksmus man, tačiau viskas buvo nesvarbu, net žmonių neišsigandau, nes žinojau, kad čia niekas manęs nepažįsta, o pabėgti visuomet spėsiu. Pagaliau aš išvis apie nieką protingai negalvojau.
Po eksceso ėjau, klaidžiojau tarp mikrorajono namų, kol išėjau į gatvę. Pamąsčiau ką toliau daryti. Bet stresas nebuvo praėjęs ir galvoti ką nors rimto nenorėjau, o gal ir negalėjau. Pasukau eiti gatve ta pačia kryptimi kuria ėjau, tepagalvojęs, kad man nėra kur skubėti. Esu žmogus be jokios ateities; be dvasinės, ir be materialinės. Jau daug metų gyvenu nieko neveikdamas, jokių reikalų neturėdamas, tik būtiną darbą įstaigoje atlieku ir minimaliausias savo paties reikmes pildau. Įniršis nuslūgo kai namelį sudaužiau, tačiau kovos įkarščio, beprotiškumo manyje dar buvo likę. Mano laimei, visas nervingumas vis dėlto mažėjo, ėmė darytis lengviau, lengvėjanti psichinė įtampa pamažu užleido vietą savitvardai, blaiviam padėties suvokimui. Pagerėjo savijauta.
Atgavęs protą nusigandau, pradėjau bijotis ką padariau: suniokojau žaislinį vaikų darželio namuką. Nusikaltau ne vien tuo, kad vaiką nuskriaudžiau prieš daug metų, dėl to gaudamas dvasinę traumą. Matau, kad trauma visam laikui. Juntu ją ir dabar. Didesnės dvasinės traumos, taip ilgai išlikusios, neturiu. Deja, juntu, nepanaikinau savyje, nenusimečiau tos dvasinės prislėgties nė namelį suknežinęs, kuris buvo skardinis, bet tvirtas. Baugu pasidarė dėl šio mano protrūkio. Atsigręžiau pažiūrėti, ar kas nesiveja. Kartu atrodo, lyg ne aš pats namelį sudaužiau, o kažkas kitas tuo metu manyje tūnojęs tai padarė. Mano odoje esantysis kažkas kitas šitaip veikė.
Užėjo noras nusiplauti rankas. Lyg kas iš išorės, bangomis, tokį norą man atsiuntė. Nusiprausčiau namie, bet į namus eiti nenoriu. Ten keturios sienos ir klaustrofobija. Dingtelėjo mintis Neryje išsimaudyti, ir aš apsigręžiau eiti Į Valakupių pliažą. Pėsčias. Kaip tik esu su maudymosi glaudėmis. Galėčiau važiuoti troleibusu, bet ėjau pėsčias, nors kelio labai nemažai. Esu pėstininkas jau iš seno papratimo. Kartais ir į darbą ir iš darbo einu pėsčias, kas sudaro apie dešimt varstų, jeigu taip vadintume kilometrus. Mat mano senelis atstumą matuodavo dar varstais, jo atminimui varstus pasakiau, ir pridursiu: varstas, tai carinių rusų ilgio matas, už kilometrą pusmetriu ilgesnis, ir geriausia jį vadinti varsna.
Atžygiavau į paplūdimį dar neatsigavęs. Čia buvo daug žmonių, nes diena pasitaikė kaitri. Žvilgsnis atlėgo apžvelgus visą šį dykinėtojų plotą. O buvo darbo diena ir darbo laikas. Bet visais laikais ir darbo laiku žmonių visur pilna. Atmenu, kaip maždaug 1983 metais tarybiniai teisėsaugininkai tikrindavo kino teatrus – gaudė žmones, kurie darbo laiku kino yra atėję pasižiūrėti. Kinas tada buvo daug didesnė pramoga, negu dabar.
Bristi nuėjau į patį paplūdimio galą, ligi jau prasidedant krūmams. Įbridau iki pažastų, tekantis vėsus vanduo vėsino ir galvą, ypač po to, kai kelis kartus panėriau. Nuplaukiau, palaimingos srovės nešamas per visą pliažo ilgumą, godžiai matydamas laisvus ir laimingus žmonės ant kranto. Man, deja, vis tiek buvo sunku. Išlipau ir pradėjau vaikščioti paupiu, vandenyje iki blauzdų. Skubėti, eiti neturėjau kur. Vandens pakraštyje pliuškenosi vaikai. Kokia tai miela mažorinė publikėlė! Gaivališkai čiauška nesuaugusiųjų temomis, visi natūralūs, nė vieno nerastum su kauke. Tik naujametiniuose karnavaluose vaikai kaukėti būna, ir tai tik zuikučio ir kačiukų veidais. Vienas vyrukas čia man tėškė ant kojos saują šlapio smėlio, iš kurio pilį statė, bandeles kepė, ir pradėjo kvatotis. Drąsus, pagalvojau. Norėjau su juo susidraugauti, todėl juokais prakalbau kaip į vyrą: „Gal turi man paskolinti pinigų?“. „Mama turi, aš dar neturiu“, – rimtai atsakė, ir toliau plekšnojo savo smėlinius paplotėlius. Vis dėlto kalbos netęsiau – ar neužpyks jo mama, kad vaiką nepažįstamas kalbinu.
Staiga ką aš pamačiau. Visai šalia manęs mergina per galvą nusinėrė suknutę ir pasirodė nuogos jos krūtys, gražios kaip rojaus obuoliai. Rodos, nesusilaikytum ir pultum jas rankomis glamonėti, apimti. Pamaniau, gal ji pamiršusi, kad po suknele papai palaidi, be jokios liemenėlės, tai todėl nusivilko šitaip laisvai. Bet ji tuoj pat stryktelėjo į vandenį ir pasišokinėdama pradėjo valiūkiškai maudytis. Krūtys nuo jos šuolių gundančiai kilnojosi, svyravo ir šokčiojo aukštyn žemyn su ja visa, su viskuo patraukliu, jaunatvišku jos kūnu. Pasimėgavusi maudynėmis, ji įprastai, nesivaržydama išlipo į krantą, vėl apsivilko suknutę ir pasiėmusi į ranką basutes, nužingsniavo vingiuotu takeliu miesto pusėn. Šis netikėtas reginys buvo man lyg užmokestis už dienos vargą, labai pamalonino širdį ir akis, nors vien tiktai platoniškai. „Daugiau ką nors įdomesnio čia jau nepamatysiu“, – tariau mintyse ir apsirengiau eiti namo ir aš. Jėgų dar turėjau ir net iki pat namų Fabijoniškėse parėjau pėsčias. Ėjau nuleidęs galvą, kad nepamatyčiau žmonių, kurių pasitaiko einančių ne atsitiktinai, o dėl manęs, gal tam, kad su manimi pasimatytų. Deja, tai tiesa, ir tegaliu tik sušukti – „O mores, o tempores!“, kaip girdėjau sakant kažkurioje operoje ar operetėje.
Parėjęs namo, kaip ir visą laiką pradėjau vaikščioti pirmyn atgal, prieš tai užvalgęs. Pagaliau pajutau, kad kojos manęs jau neklauso, taip pavargau. Ir griuvau lovon. Žvelgiau į lubas; nejudėdamas, tik į vieną tašką. Temo. Vargino ir vienišumo jausmas. Seniai juntu bendravimo deficitą. Bet pabendrauti neturiu su kuo: namie gyvenu vienas, o įstaigoje, kurioje dirbu, pabendrauju tik darbo reikalais, pašalinių dalykų neliesdamas jokių. Jeigu būtų sovietų laikai, nueičiau į šokius „Kam virš trisdešimt“, nors man jau gerokai daugiau.
Bet juokas neėmė. Nuotaika buvo labai prislėgta. „Gal įsijungti televizorių!“, – kilo mintis. Jį taip retai žiūriu, kad įsijungęs kalbančius žmones pamatau jau senstelėjusius, veidai būna papilnėję. Pastabus esu, nesigirdamas pasakysiu. Šiandien pažeisiu savidrausmę, perplėšiu nematomą depresijos uždangą, jutau šitai. Taip ir įvyko: aš šoktelėjau nuo lovos, kurioje gulėdamas žiūrėjau tik į tašką lubose, ir televizorių įsijungiau. Jis dislokuotas priešais lovą, todėl žiūrėti galiu gulėdamas, dvi pagalves po galva pasikišęs, ir jau mąstau apie trečią.
Televizorius rodė paskutines žinias, po jų sinoptikas gražbyliaudamas pranešė orus, kurie nusimatė tokie, kad ir rytoj išsimaudysiu. Tuoj titrai pradėjo skelbti, kad dabar bus rodomas prancūziškas filmas „Dviese mieste“. Filmas man iškart patraukė dėmesį, nes jame vaidino garsieji aktoriai Alenas Delonas ir Žanas Aleksis Monkoržė. Kine vaizdavo kaip Ž.A.M., dirbdamas kalėjime auklėja kalinius, ir kaip kalinys Delonas nenori ir negali auklėjimui paklusti. Paleistas iš kalėjimo, jis vis tiek neranda sau vietos. Neištverdamas depresijos ir neturėdamas kur išlieti savo tūžmasties, jis akyliu žvilgsniu ir nesidairydamas nueina į senų mašinų laužavietę ir nutvėręs kūjį talžo aprūdijusias mašinas, talžo kaip anglų ludistas, talžo, talžo kolei netekęs jėgų apsiramina.
Aš negalėjau suprasti – tai sutapimas, ar pasityčiojimas iš manęs, bet ilgai nepamąstęs, užmigau ir... televizorių išsijungiau tik ryte. Mane vėl apėmė tokia pati vienatvė kaip ir vakar ar užvakar.
Tai ar ne vienas aš mieste?
 
P.S. Bet kodėl nutyliu kas svarbu! KGB gaujelė man į galvą transliuoja dirbtinius sapnus. Naktį sapnavau, kad pasiėmęs lašinių ir palapinę, aš nuvažiavau į Paryžių ir niekaip negalėjau grįžti į Lietuvą atgalios. Negalėjau iš Paryžiaus išvažiuoti. Visą naktį kankino tąja sapnavimo kančia. Valandų valandas mėginu išvažiuoti, bet dėl kažkokios neaiškios kankinančios priežasties išvažiuoti negalėjau. O kai nubudau: pajutau, kad galva kaip krosnis įkaitusi, spengia joje, galvą skauda, alsuoju giluminiu kvėpavimu, ir tik palaipsniui sapnavimo padariniai mano galvai atslūgo.
Tokių naktų esu iškentėjęs labai daug. Labai.
 
Vilniuje, 2014 m. gruodis
_____________
P.S. Mano apsakymas „Haliucinacijos“, kuris publikuojamas Feisbuke: „Jonas Baranauskas“, yra pilnesnis, negu čia, Žaliojoježolėje, esantis.