Netoli mano namų yra alaus baras „Ūksmė“. Įdomiausia tai, kad jis veikia visą parą – gera užeiga naktį neturintiems kur pasidėti. Senoviškai galvodamas pamanytum, kad gal nė visame Vilniuje nėra kiaurą naktį veikiančio baro, nors labiau panašu, kad yra jų ne vienas, nes tai komerciška – paklausa jiems yra. Atsimenu kaip sovietiniame Vilniuje reikėjo naktinių barų, bet jų trūko net ir dieninių. Naktį tarybinis pilietis turėjo miegoti, kad su naujomis jėgomis ryte eitų socializmo „statyti“. Bet, žinoma, ne dėl šios priežasties barų nebuvo. Dabar naktinis baras yra štai net ir miegamajame rajone manosiose Fabijoniškėse (gal todėl aš ir nemiegu), tad norint nereikėtų nei į centrą važiuoti. Bet gyvenu tokį gyvenimą, kad barai nerūpi: nusikaltėliai kankina nuotoliniu būdu visokiais kankinimais, kurie neleidžia man normaliai gyventi. Tenka nuolatos kentėti. Negana to, jie mano dar ir mintis seka, kas irgi labai varo iš proto. Vargina toks baudimas, apie kurį geriau nei nešnekėti, nes sunku patikėti. Todėl dvidešimt metų niekur nėjau. Bet atėjo persilaužimo momentas ir... pradėjau gerti. Ne tiek gerti, kiek degtinėje kankinimus skandinti. Pagaliau išdrįsau ir į „Ūksmės“ barą nueiti. Kažkaip pavadinimas gundė: ūksmė po medžių laja šiltą ir saulėtą vasaros dieną yra didžiausias malonumas ir priebėga. Pamaniau gal tas baras bus mano kankinimams nors kokia vėsmė.
Pasitiko bare muzika – skambėjo puiki, meniška daina „Ne, netylėk, sakyk, kad myliu“, kurią keletą kartų buvau girdėjęs per „Lietaus“ radiją ir labai sujaudino širdį. Įėjęs sustingau prie slenksčio, lyg po kojom būtų kapo duobė – žengsi, ir įkrisi. Barmenas, tai pamatęs, muziką pritildė ir iš tolo žvilgsniu kvietė užeiti. Priėjau tyliai ir lėtai tarsi bijodamasis.
– „Bon žūr“! – pasisveikinau jį – pats nežinau kodėl – prancūziškai (tai yra bonjour). Kažkoks momentinis linksmumas mane buvo apėmęs. Aiškiai nuo tos dainos ir kad peržengiau baro slenkstį, tarytum Rubikoną. O dar ir todėl, kad barmenas pirmasis manęs nepasisveikino. Jis žvelgė į mane plačiomis akimis ir tylėdamas laukė ką aš pasakysiu toliau. Ką aš daugiau galėjau pasakyti, negu šitai:
– Bokalą stipriausio alaus.
– Tamsaus aš šviesaus, pone, – paklausė jis lengviau atsikvėpdamas, ką išdavė jo balsas.
Pasirinkau tamsaus. Grynai dėl spalvos, kuri man gražesnė. Alaus skonio jo spalva gal nei nekeičia. Su putojančiu bokalu rankoje nuėjau prie staliuko salės kampe, kampe ir atsisėdau. Mėgstu ir renkuosi nuošalumą. Labiausiai todėl, kad viską galima matyti kas priešais ir aplinkui. Gali tyrinėti veidus, matyti kas ką daro, kaip kas atrodo. Pasidėjau bokalą ant stalo ir patogiai atsilošiau kėdėje – galvoju pabūsiu ir aš ponas. Nusiteikiau pabūti ilgiau, todėl alaus iškart nepuoliau gerti. Sugėrovų buvo tik trys: du sėdėjo kartu, o trečias atskirai. Pastarasis prie alaus turėjo ir skrudintos duonos, česnakais apibarstytos. Net apetitas man sukilo. Gurkštelėjęs alaus godžiai jos atsikando ir kramtė sučiaupęs lūpas, neprasižiodamas nė karto. „Mandagiai valgo“ – pagalvojau.
Laukiau, ar kas nors neįeis man iš paskos, nes visą laiką taip būna.
Ir iš tikrųjų įėjo. Labai pagyvenusi moteris, beveik senutė, raukšlėmis išvagotu veidu, su nedideliu raudonu krepšiu rankoje, ant kurio buvo užrašyta „Danija“. Turbūt, yra koks nors krepšio ryšys su ta šalimi, kuri miela dar nuo sovietų laikų. Tada visos šalys buvo mielos, kurios laisvos. Senutė priėjo prie baro, ir persimetė su barmenu keliais žodžiais, kaip seni pažįstami. Gal ji dažnai čia lankosi. Nors buvo nepanašu, kad moteris ir dar tokia sena, gertų alų, senbuvė čia būtų. Atsigręžusi ji pasidairė, lyg norėdama jaunikį išsirinkti, ir žengė prie manęs. Prisiartinusi pasilenkė ir ėmė skvarbiai žiūrėti man į akis, sakytum kažkokią paslaptį norėdama išskaityti. Atsitiesusi sako:
– Tai jūs tas, – ir nepaklaususi jokio leidimo, atsisėdo priešais mane. Aš jai nieko nesakiau tik gurkštelėjau alaus, tuo tarsi patvirtindamas tai, ką ji sakė. Bet truputį išgąsdino, kad mane pavadino „tas“. Kažkokia grėsme toksai vadinimas kvepia. Nieko nesakydama ir neskubėdama ji praskleidė krepšį, išsitraukė iš jo didžiulę plytą šokolado „Karūna“ ir padėjo ant stalo.
– Du „evrai“, pirkite, – sako man, ir stumtelėjo dėžutę į mane.
Pirkti aš nė negalvojau, tik pabandžiau suvokti brangu tai ar pigu, bet ir šią mintį metęs, galvą papurčiau, iš ko ji suprato, kad nepirksiu.
– Šokoladas sveika, būtinai nusipirkit. Sveikame kūne bus sveika siela.
Ir pakartojo šiuos žodžius lotyniškai.
– Pirkite, – pakartojo kažkaip ryžtingai ir užsispyrusiai, bet ramiai. Tokiu ryžtingu žvilgsniu į mane pažvelgė, kad supratau, jog lengvai ji nuo manęs nepasitrauks. Bet dėl jos posakio man atsirado noras pabendrauti, todėl prabilau, irgi posakiu:
– Kas žino saiką, alų gerti sveika, – ir kilstelėjau bokalą, tuo parodydamas, kad alus man rūpi, o ne šokoladas.
– O, Jono Jablonskio mintį pasakėte. Tikrai Jablonskis, – pakartojo ji, matydama, kad aš suklusau, ja susidomėjau.
– Aš baigusi universitetą ir dirbau lietuvių kalbos mokytoja. Dabar jau pensininkė. Matote, veidas jau kaip skalbynė raukšlėtas. Matote, kas yra senatvė, gėda rodytis ir prisipažinti. Ne tiek gėda, kiek baisu. Nors nelabai ir baisu, ateina pamažėle, todėl ir susitaikai su žilu plauku. Tai pirkite šokoladą, – tarė ji ir perbraukė delnu sau per kaktą, lyg prakaitą nusišluostydama ar raukšles lygindama. Matėsi, kad ji tramdo didelį pyktį, tik negalėjau žinoti kokį: dėl senatvės, ar kad aš neperku.
Aš papurčiau galvą jau kategoriškai. Man rodėsi, kad čia kažkokia provokacija, nors ir nežymi, ir neaiški.
– Pirkite, juk čia pienas ir kakavmedžių vaisiai. Žinote, kad pienas pats sveikiausias produktas. Ir riešutai. Riešutai dvilypiai, o tai laimė.
– Jei tai būtų laimė, tai pirkčiau, – pajuokavau ir aš, nors jos veidas buvo visiškai rimtas, netgi susirūpinęs, kažkiek lyg ir išsigandęs. Permaininga moteriškė. Nors sena, bet dar jausminga atrodė.
– Jei nori, kad pinigų būtų visada piniginėj, įdėk ten dvilypį riešutą, – postringavo toliau.
Sunku buvo suprasti kiek ji juokauja, kiek rimtai šneka.
– Jei nėščia moteris suvalgo dvilypį riešutą, tai vaikus gimdys dvynukus, – tęsė toliau nė kiek nesišypsodama. Ir, pamanytum, nesišaipydama.
– Na, aš taigi ne moteris, nors dvynukų norėčiau. Bet, kaip matote – per vėlu.
– Valgykit šokolado ir bus nevėlu. Čia riešutinis. Aukščiausias koloringumas.
Ir dirstelėjo ar aš nestoras.
– Kai perki riešutus, tai daug būna tušti, o čia branduoliai. Maistingesni už graikinius ir už mėsą.
Matėsi, kad kietas riešutas ši senutė. Gyvenimo užgrūdinta, nesidrovi prie nepažįstamo prieiti ir akis muilinti.
– Pasakysiu dar vieną dalyką, bet jis pašalinis: išeik su durnium riešutaut, tai grįši ir be riešutų, ir be maišo. Pasakiau tik dėl to, kad noriu jus praturtinti filologiškai. O šokolado tai tikrai neatsisakykite.
– Tas man žinoma. Girdėjau sakant: išeik su durnium obuoliaut, tai sugrįši ir be obuolių, ir be maišo, – ir pralinksmėjęs gurkštelėjau alaus. Bet žinodamas, kad nepirksiu ir nenorėdamas „cackintis“, nukreipiau žvilgsnį į televizorių ant sienos, kurį barmenas buvo paleidęs vietoje nutildyto radijo. Maniau, kad tokiu elgesiu ją nusifutbolinsiu nuo savęs. Tačiau senutė nė nekrustelėdama įžūliai tebesėdėjo ir kiek patylėjusi vėl perša:
– Dabar pasakysiu svarbiausią ir jūs būtinai pirksite, nes aš žinau, – tarė patosiškai, truputį ir suokalbiškai. – Aš ne burtininkė, bet pasakysiu kaip burtininkė ir žinokit, kad tai tiesa: jeigu pirksite, jus apims džiaugsmas. Patikėkite, tai ne kartusis šokoladas.
Va šie žodžiai tai mane paveikė. Nors jų išsipildymo tikimybė maža, bet mano noras gauti džiaugsmo būseną, didelis. Nieko taip netrokštu, kaip džiaugsmo būsenos. Joks pirkinėjimas džiaugsmo suteikti negali, bet... o gal ji turi ryšį su tais, kurie bangomis mano savijautą reguliuoja?! Tokia tikimybe negalima rizikuoti. Todėl nei nedvejodamas įkišau ranką kišenėn ir ištraukęs du eurus padaviau jai. O šokoladą paėmęs atkišau ir sakau:
– Čia jums dovanų!
– Dabar viskas, – pasakė ji.
Sugniaužusi rankoje monetas ir paėmusi šokoladą nuėjo prie kito staliuko, kur sėdėjo irgi vienišius, daug kuo panašus į mane, bet tik ne tuo, dėl ko aš kenčiu: bangomis kažkokia gaujelė kankina blogąją savijauta, nuo kurios vaduotis pamėginau ir alumi. Tuo atėjimu knaipėn išgėriau du bokalus.
 
2016 m.