Kartais čia smarkiai lyja –
tada namuose liūdi grįžę draugai,
o rausvame danguje dyla
krintančios žvaigždės – laimės drugiai.
Ramiai atsiverčiu dangaus bylą
juodą – galiu iki ryto tyrinėti.
Rugpjūtis. Brandūs rugiai byra,
ir slenka tyliai pro pirštų rėtį.
O ką tik gimęs eilėraščio posmas,
kalbus ir putojantis lyg alus,
auga tarsi rudens vėtrų gausmas,
ir aplieja Saulės spalva stalus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-08-20 08:57:09
Pradžia kažkaip įmantriai susukta, man sunkiai suprantama. Matyt, sugalvota taip, kad išsilietų į pabaigą.
Ji patiko labiausiai – pasklinda šnekutis po stalus ir tiesiogiai (gal išslydo butelis ar bokalas iš rankų), ir perkeltine prasme (kaip pratrūkęs sielvartas), o pagaliau rodo ir vėl išaušusį rytą ar auksinio rudens šilumą.
Vasaros ženklų galima rasti kiek nori. Banguoja: lyja, kažkas nyksta, kažkas bręsta, mąžta, auga, kyla... vėtra praeina ir vėl viskas gerai.
Tam tikra prasme gal ir lyrika. Dūšios juk įdėta, minties yra, emocinių ir kalbinių spalvų...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-19 17:31:14
pro lietų prasiveržia šviesa...gražu