Viena bjaurybė pralėkdama pro mane sėdintį štai tarstelėjo „Nu“, kita, iš paskos lėkdama pasakė „Aha“. Tyčia, paerzinimui. Tai nenaudėlės – tokios jaunos ir jau KGB smirdėjime dalyvauja. Šiuos šlykščius žodelius man mėsčioja kiekviename skersgatvyje ir akligatvyje, tai kaip nepavadinsi tų mergužėlių šlykščiais žodžiais, kai šitaip elgiasi – tyčiojasi iš dvigubai ir trigubai vyresnio. Jei tai nebūtų kėgėbistinis tyčiojimasis, tai argi aš pykčiau ant mergaičių, kurios man yra pasigėrėjimo paveiksliukai. Žinoma, reikėtų pykti labiau ne ant jų, o ant tų, kurie jas siuntinėja. Ir Baudžiamajame kodekse parašyta, kad nusikaltimo organizatoriai labiau nusikalsta už tuos, kurie nusikaltimą vykdo. Bet tų organizatorių nežinau, rodos, nė vieno. Gal tik vieną, kurį iš balso pažinau, lojantį iš KGB buveinės į mane. Teisėsaugos institucijoms pranešiau pavardes tų, kuriuos iš balso pažinau.
 
Tai kaip jie, srutos, mane suseka? – laužiau ir laužiau sau galvą nuo tų 1993 metų. (Šią akimirką gaujelė padidino spengimą galvoje.). Aš išeidavau iš „Lietuvos aido“ redakcijos ir iškart sutikdavau juodai akiniuotus žmones, ateinančius priešais mane, vienas paskui kitą, kitakart pamatydavau einančius dar man ir iš paskos. Ir jaunus, ir senus, labai margą visuomenę, jei tokius žmones galima vadinti visuomene be kabučių. Beveik vien ištisai tik nepažįstamus. (Kai, daug vėliau, šioje „kariuomenėje“ pamačiau ir pažįstamų žmonių, man lengviau pasidarė. Štai koks paprastas šlamštas mano kelyje vaikštinėja!, ne kažkokie paslaptingieji, ne grėsmingi kėgėbistžmogiai.). Man būdavo visiškai aišku, kad jie eina dėl manęs. Eina KGB pavedimu, dalyvauja KGB smirdėjime (geriau: KGB veikime), kuris yra uždraustas. Eina nežinia kam. Va tas man niekad nebuvo aišku visiškai, jų intencijos niekad nebuvo aiškios. Aš jų minčių tai neskaitau, kaip KGB skaito manąsias. Baisiausia, kaip man atrodydavo, kad eina ne vien manęs psichologiniam baudimui, bet dar ir kažkokiam kitokiam tikslui, kažkokia dar didesnė grėsmė man nuo jų slypi, negu vien psichologinis manęs terorizavimas. Tik neatspėju kokia ta grėsmė, bet ją jaučiu. Labiausiai, ko bijau, ir ką įtariu, tai ta grėsmė ir baimė, kad jie vieni kitiems, ar teisėsaugai, ar bešališkiems žmonėms nepavaizduotų, neva aš esu jų sėbras, bendrininkas, ar pan.. Ši baimė manyje laikėsi ne mažiau kaip dvidešimt metų ir dar ir dabar neišgaravusi. Tai, kad kiekvienas iš jų į mane pasižiūri, nieko gero man nežada ir po tokių „pasimatymų“ su šiais grėsmingais praeiviais man bus dar kažkas blogiau. Taip atrodydavo.
* Šią akimirką įjungė kankinantį mieguistumą. Krentu į lovą. Gal užmigdys, ko visada labai pageidauju, bet baudžia ir miego trūkumu, todėl vilties, kad šią naktį dar užmigdys, beveik neturiu. Senis loja iš savo bunkerio („loja“ automatiniu režimu), jo žodžių reikšmę sunkoka suprasti, suprasti nė nesistengiu, loja tyliai, bet vis tiek labai erzinančiai ir šlykščiai, kad rodos, pasmaugčiau tokį visuomenės atmatą – šitaip varo iš proto kėgėbistinis persekiojimas. Štai ir dramaturgo <...> balsu smirstelėjo, pasakė žodį „Dzvi“. Šįkart dzūkiškai. Dzūkiškai pasako manęs pamėgdžiojimui, nes aš kartais šneku ir dzūkiškai. Paprastai sako „Dvi“. Arba „Du“. Šie abu seniai yra patys savo žodžius ir savo balsus gaujelės bunkeryje palikę, ir juos svaido gaujelė į mane kada panori. Tie abu seniai betarpiškai ir pačioje buveinėje labai daug mėnesių ir metų „dirbo“ manęs gydytojais.
 
Tais 1993 metais pastebėjau dar ir tokį KGB veikimą, kuris mane galutinai paguldė. Pastebėjau, kad ir mašinos būriais važinėja man skersai ir išilgai kelio! Visur, kur aš einu ar važiuoju! Jų gausybė! Ir ta gausybė – kasdien! Važiuoja netgi kolonomis. Ir viena gatve pravažiavo, kuria praėjau, ir kita taip pat, vos man prie jos priartėjus. O pirmiausia tą neatsitiktinį važiavimą pastebėjau gatvelėje prie savo namų.
Būdavo ta gatvelė rami, aš kas rytas ją pereinu eidamas į darbą ir nė viena mašina nepravažiuoja, gali ir užsimerkęs ją pereiti. Bet vienądien joje štai vos ant manęs mašina neužvažiavo, pralėkdama kaip viesulas. O jai iš paskos dar kelios mašinos prašvilpė. Tas nedaug mane išgąsdino pirmąsyk, bet išgąsdino sekantį rytą, nes pasikartojo tas pat: man priartėjus prie gatvės vėl pralėkė kaip strėlė raudona mašina, o jai iš paskos – visas kortežas! Išsigandau, net ir pašiurpau, kadangi šįkart tapo aišku, kad jos pravažiavo ne atsitiktinai, o specialiai dėl manęs.
Nežemiškai nusiminiau. Supratau, kad tai dar viena KGB rykštė man, kurių buvusių ir esančių jau ir taip negaliu atlaikyti. Ši skaudi tarytumei dalgis. Vos nepapjovė manęs kai pirmąsyk šia rykšte užsimojo. Tą akimirką, kurioje supratau, prie gatvės krašto stovėdamas, kad kortežas pralėkė dėl manęs. Net kvapą užėmė iš susijaudinimo. Tokias netikėtas ir brangias pastangas, dėl manęs KGB organų daromas pamačiau! Kokių nė įtarti nebūčiau įtaręs ir nebūčiau nė patikėjęs tokias esant ir egzistuojant. Stotelė, iš kurios važiuoju į darbą, tolokai, ir tenka pereiti gatvių net tris. Tai štai ir sekanti gatvė mane pasitinka su „dalgiu“ – pralekia būrys mašinėlių. Enkavedistų kortežas, taip jie man atrodo, tokį įspūdį daro. Gatve, net švilpiančiu greičiu, pralėkė būrys mašinų ir tada, kai aš priėjau prie sekančio kelio! Tai sunkus šis psichologinis kėgėbistų smūgis. Labai sunkus. Negaliu sulaukt, kol jos visos pravažiuoja. Lekia greitai, o man amžinybė. Nes įtampą galvoje sukėlė neapsakomą ir ji neatslūgs dar ilgai ir tada, kai visi pravažiuos – šis KGB spec. dalinys. Tai kas, kad mašinose sėdi, atrodytų, įprasti normalūs žmonės, netgi merginos, bet jie tikrai organizuoti, važiuoja organizuotas būrys. O kas gi gali šitaip be reikalo, o vien kenkimui, šitaip nusikalstamai važinėti, jeigu ne KGB! Nei klausimo, nei abejonės nėra. Man aišku. Tokie patys paslaptingieji kaip ir sovietų metais, kuriuos dažnai sutikdavau gastronomuose, bufetuose ir gatvėse. Tik ne tokiu intensyvumu kaip dabar. Tada jie man buvo sovietinio saugumo sekliai, ar informatoriai, o dabar ir baudėjai. Siaubingas nebaudžiamumas (bet daug siaubingesnis, nusikalstamesnis nebaudžiamumas tų, kurie bangomis mane kankina, mano mintis sekdami). Šitiek mašinų varinėja dėl manęs, paprasčiausio žmogelio. Tai išerzino nusikaltėlius mano eilėraštukai – keli antikėgėbistiniai ir keli antisovietiniai. Kaip atrodo, spekuliatyviai juos palaikė dar ir antirusiškais, nors tokie nebuvo. Ir dar rašiniai laikraštyje, kuriame dirbu, juos – KGB žmoniją – ant manęs KGB vadeivos užsiundė. Bet ir tuo sunku patikėti. Negi tik ši priežastis, ar panašios, šitaip užrūstino KGB ir sovietus, ir nesovietus?! Dažnai savęs klausdavau ir vis prieidavau įtarimą: kažkas kažkaip mano vardu kažką apgavo, apmulkino. Kažkas – maždaug aišku kas: kėgėbistai padarė nusikaltimą KGB ir sovietų, ar kitokioms viršūnėms, o kaltę suvertė ant manęs – tai gal ir todėl kėgėbija taip smarkiai mane užpuolę? (Kaip vėliau pasirodys, net per žemės palydovą seka mane, ir kankina kankinimais, kuriuos kartais sunku ir atlaikyti.). Net, atrodo, nėra tokio sunkaus nusikaltimo, už kurį baustų šitokiu plačiu frontu, kolosalinėmis pastangomis, barbariškais kankinimais bangomis. Atrodo ir mandagus visur buvau, ir korektiškas. Ne tik gyvenime, bet ir rašiniuose laikraščiui. Nei ant kojos niekam tyčia neužmyniau, nei įžeidžiau nei žodžiais, nei raštu, o štai atatranka kaip nuo atominio sprogimo? Už ką, klausiu savęs, nes be savęs, klausti daugiau nėra ko, kėgėbistų nepažįstu. Ir atsakymą prieinu ir tokį: kažkas kažką labai smarkiai apgavo, nepelnytai užsiundė kėgėbiją ant mano biednos galvos, kaip sakydavo prastuomenėje – ant mano biednos galvos. O reikėjo užsiundyti ant to galvos, kuris šią visą KGB žmonių, ir suklaidintųjų žmonių, „kareiviją“ prieš mane ir į mane išrikiavo ir teberikiuoja jau daugiau kaip dvidešimt metų. Siuntinėja juos eiti ir važinėti. Šitokį širšių spiečių sukelti gali tik senoji, išlikusi KGB struktūra. Tas šios tokios keistos kovos prieš mane „maštabiškumas“ labai mane sukrėtė ir prislėgė, ir slegia iki šiolei, nes dar ir dabar, 2014 metais, KGB žmonija ir su mašinomis aplink mane važinėja, retsykiais net atsitrenkdami į mane pėsčiųjų perėjoje arba bandydami suvažinėti, o kitais atvejais – tuo tik pagąsdindami. Tai va kas – toksai kėgėbijos judėjimas, labai nusikalstamas. Ir labai man kenkiančiai veikia, o ne kažkoks butaforinis telefonas, ar palubėje krepšys – taip pat butaforinis. O kaip kenkia man kankinimai bangų sriautu per nuotolį, trūksta ir žodžių. Ir nei kokiu nors telefonu redakcijoje, nei kokiu krepšiu ar objektyvais manęs nesekė. Sekė mano mintis, galvos funkcionavimą su aparatūra, kurios ir ikšiolei (dabar 2014 metai) nesu matęs. Bet ji yra. Tik nežinau kur. Ir veikia, į mane nepaliaujamai nutaikyta. Be jokių trikdžių ar išjunginėjimų veikia. Nenukrypstamai nutaikyta, nepaliaujamai ir veikianti. Nei man miegant jos neišjungia. Tai aišku ir iš to, kad miego metu man transliuoja dirbtinius sapnus. Kiek galima be kaltės žmogų šitaip naikinti! Iš kankintojų tą aparatūrą teisėsaugininkai privalo atimti!
 
Turėjau metalinį garažą, kuriame rūdijo senas mano Zaporožietis. 1973 metų laidos, keliskart daužtas, bet vis suremontuotas ir buvo parūdijęs jau tada, kai jį pirkau (net už pustrečio tūkstančio rublių). Paskui dar ir aš du kartus bakstelėjau į medį, bet vis dar buvo galima važinėti, nors ir prastuoliškai, su nesibaigiančiu rūpinimusi visokiais paremontavimais. Kad ši mašinėlė stovi garaže, mokti nereikia, bet už patį garažą turiu mokėti kasmet, ir, kaip tokiam „turtuoliui“, labai nemažai. Mokesčio skola susidarė už keletą metų, nes pinigų vos maistui užtenkam. Bet vienakart, gavęs redakcijoje savo mizerną algą, patraukiau pėsčias į garažus mokesčius susimokėti, o kad valgiui neužteks, tai nežinau ką reiks daryti. Bet, kaip sako nuo neatmenamų laikų, „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. Garažų masyvas toli miesto pakraštyje, tad prireikė nemažai gatvių praeiti. Ir ką jūs pasakysite – kiek einu, tiek pamatau jose mašinų neatsitiktinai važiuojančių. Va, pereinu kelią, kuriuo šiaip judėjimas nedidelis, ir dėl manęs matau atvažiuoja mašinų visas pulkelis. Vienas pulkelis po kito. Šiame nejudriame kelyje jos važiuoja po tris. Dvi mašinos viena paskui kitą važiuoja pirmąja kraštine kelio juosta, o trečia važiuoja antrąja juosta, bet taip tiksliai prie tų dviejų prisigretinusi, taip tiksliai ties tųdviejų viduriu, kad atrodo kaip kariniame parade. Griežtai laikosi neišardomo troikos judėjimo ir atstumo viena nuo kitos. Kiekvienas šios troikos būrelis vis toks pat taisyklingas, kad atrodo kaip ištreniruota KGB kolona. Viena troika vos pravažiavo, iš paskos lekia ir kita tokia pati, po jos dar ir trečia, ir ketvirta, ir penkta.
O Viešpatie, kokias dideles pastangas KGB organai deda manęs triuškinimui! Kaip tai baisu, kaip šlykštu, kaip tai kėgėbistiška ir nežmoniška! Kaip tai nusikalstama!, – aimanuoju aš širdyje, ir susikrimtęs jau nebenoriu toliau nė eiti. Todėl patraukiu tiesiau, per kalnelius, nė tako neieškodamas, per laukus, maždaug įsivaizduodamas kryptį, kuria eidamas prieisiu metalinių garažų miestelį, o jame – ir manasis garažas. Žiūriu, ant kalvelės, per kurią lipsiu, ožka pririšta. O link tos ožkos skubinai atžingsniuoja moteriškė, į mane dirsčiodama. Man ligi ožkos kelio mažiau, o jai daugiau, tai matau todėl ji dar labiau spartina žingsnį, kad spėtų mane praeinantį iš arti pamatyti. Kai mudviejų kelias prie ožkos susikirto, aš krūptelėjau, ją pamatęs. Tai buvo mano draugo mama! Ne jo mama iš tikrųjų, bet nepaprastai tiksliai panaši į ją, tiesiog stulbinančiai. Abejonių neliko, kad ir čia lauke man parengta KGB „pasala“. Atsitiktinai tokios idealiai panašios jokiu būdu nebūčiau sutikęs. Jei ji būtų ėjusi tik savo, tik ožkos reikalu, nebūtų bėgte bėgusi tam, kad aš ją pamatyčiau. Kaip smarkiai mane pritrenkė šis „laukinis“ susitikimas, nė apsakyti negaliu. Ji ožkos nė neperrišo, tik paglostė ragus, ir nuėjo iš kur atėjusi. Tai negi ne dėl manęs ji čia buvo atėjusi?! Rankos, iš susijaudinimo ir pasipiktinimo nedrebėjo tik todėl, kad dar jaunas ir dar nepalaužtas buvau. Iš kur ji žinojo, kad aš per laukus į garažą einu? Tai tobulai nusikaltėliai mane seka, tai organizuoti bjaurybės!
Tik vis (tada!) nežinojau kaip konkrečiai. Kaip šitaip tobulai KGB nuspėja visą mano judėjimą, visus mano planus?! Tai tikrai triuškinantis siaubas. Eidamas niekur nepamatau jokių objektyvų, jokių seklių, tik artėja į mane žmonės iš visų pusių, bet jie eina ne kaip sekliai, o kaip žinantieji kur aš esu. Ir nepanašūs į pareigūnus. Tik retkarčiais kai kurie sutiktieji savo išvaizda man atrodo kaip teisėsaugininkai. Kai pamatau kariškos išvaizdos vyrų, kurie gali būti saugumiečiai ar kitokie teisėsaugininkai, mažiau išsigąstu negu kitų, kuriuos laikau KGB žmonėmis, bet vis tiek labai liūdna – kad ir jie atsiduria kėgėbistinėje manęs „palydoje“. Ir juos KGB suklaidino, kaip gaila. Šitaip, mąstydavau. Iš kur aš galiu žinoti kokie tai žmonės, negi jie man pasisako. Tačiau jų ėjimas į mane ir dėl manęs, menkina juos. Negi jie negali nustumti to, kuris juos siuntinėja!
Sumokėjau mokesčius už garažą. Bet tik mažutę dalį. Nes įsiskolinimas buvo didelis, o piniginė plona. Grįždamas namo ir pėsčias einu, ir važiuoju, bet visur, žiūriu, mane lydi. Štai autobuse prie manęs stovinčio prisišliejo vyrukas, arti kaip pederastas, ir įsikibo ranka už turėklo lygiai taip pačiai kaip aš. Ir stovi man už nugaros akmeniniu veidu, nieko nesakydamas. Ir suprask kad nori, koks velnias jį čia atnešė ir pristatė. Ir kokiu reikalu. Autobuse šįkart erdvu, jam yra kur pasidėti normaliai, yra vietos net atsisėsti, o jis, kaip matau, nė pederastas nebūdamas, stovi prilipęs visiškai prie manęs. Čia man mįslės nėra jokios, manau ir taip: tai kėgėbistinis auklėjimas, KGB veikimas, manęs gydymas, psichologinis atakavimas, kasdien vykdomas kaip netrinkantis, ilgam užvestas naikinimo mechanizmas. Šitaip dedasi vėliausiai nuo 1993 metų iki dabar. Kažkada ir pradieniui tatai būdavo, o dabar jau kasdien. Tik neprisišlieja labai arti.
Kasdien, tais minėtais 1993 metais, dedasi ir dar vienas psichologinis manevras (man kaip teroras), tik daug mįslingesnis, negu žmonių lipimas man ant galvos. Štai jau kelinta savaitė nepažįstamieji man demonstratyviai rodo dvidešimties litų banknotą – popierinį pinigą su Maironio atvaizdu. Kur beeičiau, ar iš parduotuvės, ar į parduotuvę, vis man kyšteli, vos ne panosėje, dvidešimt litų. O varge, ką tai galėtų reikšti! Nors jau numanau ir gaunu tuo vis dažniau įsitikinti – ne vien tokiu rodymu, bet ir žodžiais pasako: esu nuteistas dvidešimčiai metų! Štai ką reiškia tie kaišiojami dvidešimt litų. Dvidešimčiai metų laisvoje Lietuvoje mane nuteisė KGB! Tokiam štai sekimui, kuris gali pribaigti labiau negu peilis. Nuteisė tyčiojimuisi, persekiojimui, skaudinimui ir žeminimui. Sekimui, kuris vyksta nežinia kaip, dėl kurio nėvienądien ramus nepabūnu.
Dar kitą dieną, kuri laisvasis šeštadienis, sėdu troleibusu važiuoti per miestą – į priemiestinių autobusų stotį, iš kurios nuvažiuosiu į kolektyvinį sodą, esantį per dvidešimt penkis kilometrus nuo Vilniaus. Troleibuse važiuoju stovėdamas, ranka įsitvėręs už turėklo, palubėje nutiesto. Vos bespėjau pajudėti, sekančioje stotelėje įlipa du vyriokai, nesustoja, kur įlipo, bet ateina prie pat manęs ir suspaudžia mane iš abiejų pusių, atsistodami tokiomis pačiomis pozomis kaip aš stoviu. Tai jau ir fizinis kenkimas, ne vien psichologinis, nusiminęs ir išsigandęs matau ir mąstau. Ir pykčio nesulaikau. Bet nekreipiu į tuos atmatas dėmesio ir važiuoju toliau kaip niekur nieko kur numatęs, kad ir suspaustas, ir ant kulnų užmintas. Būtent toksai pasyvus buvo mano priešinimasis (tarsi Mahatmos Gandžio) – ignoruoti KGB vaikštūnus ir važinėtojus, nekreipti į juos dėmesio jokio, tarsi jų nė nebūtų, tarsi jų nė nepastebėčiau, ne nejausčiau. Tada KGB srutomis jų dar nevadinau, bet per dvidešimt metų kankindami mane bangų sriautu jie šį patį sunkiausią pavadinimą gavo. Pelnytai. Net nė KGB šūdvabaliais ilgai aš jų nevadinau. Nei mintyse, nei niekur. Tokiais vabalais juos vadinti gal mažiau tikslu, nes ir dainius Donelaitis šį žodį mums duoda savo kolosalinėje poemoje.
Važiuoju suspaustas, smarkiai kentėdamas ir spėliodamas – kokie, kas tie žmonės kurie kasdien visur mane supa. Kur jie dirba, kuo užsiima? Juk oficialiai KGB organai panaikinti, tai jie egzistuoja kažkaip slapta. Bet kaip? Kaip jie susiorganizavę? Kur yra jų irštva, irštvelė, ar kokia kontora, kuri visą šį jų judėjimą aplink mane organizuoja, varinėja savo žmonelius į mane? Vėliau šie nebylūs klausimai atsirado dar aktualesni: iš kur KGB gaujelė kankina mane bangomis, ir seka mano mintis. Tokiais mąstymais mano galva beveik nuolatos buvo užimta. Man bevažiuojant ir bespėliojant kas jie (tie persekiotojai), pro troleibuso langą pamatau pritrenkiantį dalyką: prisigretino ta pačia kryptimi važiuojanti mašinėlė su užrašu ant durų: „Savi“. Štai man atsakymas į tai, ko pats savęs mintyse klausinėju! Įdomiausia tai, kad tą mašiną aš pamatau jau kelintą kartą, ir kiekvienakart – neatsitiktinai. Prisigretina prie troleibuso, kuriuo važiuoju. Mašinėlė su šiuo užrašu atsako man kas, daugmaž konkrečiai, mane seka, stumdo troleibusuose ir autobusuose, ir gatvėje neleidžia praeiti. Štai raštiškas atsakymas: „Savi“. Koks šlykštus tyčiojimasis! Didžiausi mano priešai, jais pasidarę šitokiu savo veikimu, man prisistato, kad jie man yra savi. (Tai tokie buvo didžiausi mano priešai, kol nebuvo daug didesnių – tų, kurie bangų sriautu kankina, šiuo kankinimu užsitraukdami sau daug metų kalėjimo bausmę; bet kas juos areštuos!? O gal.). Žinoma, ne prisistatymas ta mašinėlė buvo, o dar vienas pasityčiojimas. Negana to, prirašyta dar ir tai, kad tie „Savi“ yra iš miesto, kuriame jaunystėje gyvenau. Šį miestą KGB dažnokai „eksploatuoja“ manęs gąsdinimui, siejimui su manimi.
Nors aš jau ir taip troleibuse tų dviejų suspaustas, tai dar ir žodžiais jiedu kažką man grasina. Jau pamiršau kokius žodžius sakė. Rodos, tramdė žodžiais mane, liepė klausyti. Bet kad aš ir taip visą laiką buvau ramus kaip avinėlis. Kitoje stotelėje dar štai įlipa augalotas vyras ir su tokiu rūsčiu ir pykčio perkreiptu vaidu atslenka prie manęs, kad jam net galva purtosi iš neapykantos, į mane linkstančios. Viešpatie Dieve, bet aš niekam nieko blogo nesu padaręs, tai už ką ant manęs KGB organai taip niršta, kas ir kaip apmulkino, nuteikė prieš mane šitiek daug žmonių!? Kaip juos apgauna? Kokiais žodžiais, kokiu melu? Visu tuo baudžia, neabejoju (teko daug sykių įsitikinti), už kelis antikėgėbistinius eilėraščius, už kelis ir antisovietinius, už nepriklausomybiškus rašinius „Lietuvos aido“ laikraštyje, kuriame dirbu. Bet argi tuomi aš „nusipelniau“ šitokios žiaurybės, šitokio baisaus atpildo?! Tai žvėrys.
Pagaliau išlipau iš troleibuso, kuriame buvau ir jaučiausi suspaustas lyg replėse. Netgi baisiau negu replėse, nes tai buvo KGB, kėgėbistinis manęs baudimas, baisus manęs paniekinimas. Ne fizinio susidorojimo bijojau, bet vis tiek labai jaudinausi dėl šitokių KGB veiksmų prieš mane. Psichologiškai labai gniuždė tokia persekiojimo metodika. Išlipau manydamas atsikvėpsiu nuo KGB smarvės, bet žiūriu ir stotelėje manęs laukia. Nemažai žmonių. Jie mosčioja į mane rankomis, arba tik žvelgia, bet žvelgia ypatingai, ne bereikšmiu savistabos žvilgsniu. Nugirstu, kad ir kalba ne apie dėdės šunį, o apie mane. Aptarinėja, ar aš nestoras, dar kažką žodžiais ir žvilgsniu tiria. Beveik nieko apie save nenugirdęs, pasitraukiu nuo jų, nueinu atokiai stovėti ir laukti autobuso, nuvešiančio į kolektyvinį sodą. Viena ponia vis tiek ėmė artintis į mane vapėdama. Šlykščiausia buvo tai, kad ant rankų ji laikė šuniuką ir demonstratyviai jį glostė lyg vaiką. „Geras!, geras!“, – kalbėjo, braukdama delnu per kailį ir žiūrėdama į mane. Nors imk ir apspjauk tokią kėgėbistinę šlykštynę, kuri šitaip tyčiojasi.
Bet buvau santūrus. Niekaip nereaguodavau į KGB žmones ir jų tyčiojimąsi. Tatai vėliau net dainoje įdėjo, merginos dainuojamoje: „Tavo santūrumas nužudys mane“, – sakoma joje.
 
* Nebegaliu rašyti – KGB naikintojai, šalia jau esančios kankinančios būsenos, įjungė dar ir mieguistumą. Bet čia, kavinėje, neatsigulsi, todėl, turbūt, teks važiuoti namo. Bet dar pabadysiu kentėti ir toliau rašysiu, gal išjungs. Retkarčiais, tokiais atvejais, mano atkaklumas nugali.
Dar ir galvos skaudėjimą, šalia viso to, įjunginėja.
 
Stotelėje belaukdamas autobuso visiškai pasimečiau. Palūžau psichologiškai, buvau tarsi ant žemės parblokštas – šitaip nestabiliai jaučiausi dvasioje, nors ant kojų laikiausi pakankamai stipriai. Buvau sveikas ir pilnas fizinių jėgų, geros, normalios fiziologinės savijautos. Deja, pažeminimą, dvasines kančias, jaučiau labai dideles. Galva – pilna tyliojo protesto prieš KGB organizatorius, žmones, kurie mane visaip trypia, visur laukia manęs, ir pan. Dar ir nežinia kaustančiai veikia, nežinojimas, nesupratimas ko jie iš manęs nori, su kokiomis intencijomis į mane eina, ką jie galvoja, ką jiems sako tie, kurie juos į mane siuntinėja, kuo ir kokiu mane paišo jų vadeivos ir vyresnieji!? Į šitus neblėstančius klausimus atsakymo nerandu iki šiolei.
Norėjosi, kad kuo greičiau atvažiuotų autobusas, norėjosi sprukti, ištrūkti iš pilnos stotelės, nes laukti kaip ant scenos buvo sunku. Kol į tą priemiestinę stotelę atvykau, tiek stresų patyriau, tiek daug pergyvenau, kad jau dabar, nė į sodą nenuvažiavus, norisi lįsti kur į tamsą, į vienatvę, kurioje nėra jokių pašalinių. Ypač mašinų važiavimas, ilgiausi kortežai, daug jėgų, dvasinės savitvardos atėmė. Bet turiu stovėti ir laukti žmonių akivaizdoje kol privažiuos autobusas. Dairausi, gal tarp šitos svetimos jėgos, tarp šių neatsitiktinių žmonelių, pamatysiu nors kokį pažįstamąjį. Vis šiokia tokia atgaiva būtų, prisiglaudimas prie normalios aplinkos ir būsenos. Nieko nematau. Aplink daug tyčinių, atgrasių žmonių, kurie ir atsitiktinius, nieko dėtus žmones, daro į save panašius.
 
* Deja, kapituliuoju – dedu kompiuterį į maišą ir žygiuosiu važiuoti į namus. Negaliu atlaikyti kankinimų. Per sunku. Bet ir namie, žinau, kankins. Tačiau gal palengvins kankinimą. Kai, kankinamas, darau judėjimo, savo dislokacijos permainas, kankintojai į tai kartais atsižvelgia ir kankinimą sušvelnina. Pasitaiko, kad ir visiškai išjungia.
* Po vakarykštės kapituliacijos šiandien rašyti vėl bandau. Vakar irgi, ir namie, daug kankino nuotoliniu būdu, todėl nemažai laiko teko praleisti lovoje. Jau ištisa žiema, nuo pat rudens, vakarus leidžiu lovoje ir tamsoje, nežiebiu lempos, nes gulint kam gi jos reikia. Tamsoje šiek tiek net ir ramiau. 2014 m.
 
Bet dabar aš esu 1993 metų autobuse, dienos šviesoje važiuoju į sodą. Žiūriu, ir jau nesistebiu: ir šiame, į sodus važiuojančiame autobuse yra neatsitiktinių žmonių. Kai kurie apie mane ezopine pasakėčių kalba pakalba. O Dieve, kaip tai klaiku! Klaikiausia, kad yra ir tokių, kurie vien dėl manęs važiuoja. Į autobusą įsodintas ir toksai, kuris labai panašus į vieną man žinomą žmogų. Vėliau, iš sodo man grįžtant, jis irgi į tą patį autobusą įlipo. Kaip gniuždančiai tai veikia! Iš kur jis žinojo kelintą valandą iš sodo aš važiuosiu! Ir tai ne sutapimas. Iš keleivių veidų, reakcijos matau, kad nemažai jų mane žino. Kaip tai liūdna ir nepageidautina. Kai kurie mane vėl aptarinėja, pažvelgdami į mano pusę ir net į pat akis.
 
Labiausiai mane nuginklavo, kad atvažiavęs į sodus, išlipęs iš autobuso ir eidamas laukų takeliu radau žmonių ir krūmuose manęs laukiančių, stovinčių ir besišnekučiuojančių! Net laukuose tyko! Iš kur jie net čia laukymėje galėjo žinoti, kad aš šiuo takeliu ateisiu? Juk niekam apie tai iš anksto nesakiau.
(P.S. Atrodo, kad KGB gaujelė, kurie mano mintis seka, viską užsirašinėja ką aš rašau. Ir, ko gero, labai tiksliai. Jau seniai tai įtariu. O kad klaidelių – pavyzdžiui, raidės ar kablelio pavidalu – mano tekstuose bangomis gaujelė išgauna, jau esu rašęs.).
Toliau paėjęs, dar labiau dvasiškai parpuoliau: randu kelelyje bedirbančius du senius, kurių vienas idealiai panašus į vieną mano giminaitį. Kaip du vandens lašai panašūs jie vienas į kitą – manęs laukiantysis ir minėtas giminaitis. Abu seniai natūraliai dirba savo darbą į mane neatkreipdami jokio dėmesio kaip geri artistai, bet aš iškart supratau, kad jie statytiniai, dėl manęs čia. Nes tas panašusis atsitiktiniai toks panašus į mano giminaitį jokiu būdu negalėjo būti. Šitaip, panašiais žmonėmis, KGB mane jau seniai ėda. Išrodė man jų apstybę. Šį panašųjį KGB kažkur surado ir atitempė čia į laukus tam, kad mane psichologiškai priblokštų. Bet iš kur jie bjaurybės žinojo, kad čia atvažiuosiu, per čia eisiu? Kaip rasti atsakymus į tai. Buvau šią kelionę mintyse suplanavęs. Bet vien tik mintyse, prieš keletą dienų. Sakyti apie tai absoliučiai niekam nesakiau. Tai kaip suprasti tokį totalinį manęs susekimą?! Tokį sekimo tobulumą ir žmonių masiškumą?! Juk negali būti, kad jie nuolatinai čia dieną naktį dėl manęs budi. Ir ne vien mieste, bet ir laukuose.
Visai prie pat savo sodo pamatau dar vieną „stebuklą“, kurį galima rašyti ir be kabučių: sėdi prie namelio laiptų senukas, prie pat kelio, ir gliaudo bulvių daigus, jas perrinkinėja iš vienos krūvelės į kitą, ir tas senukas, Viešpatie, koks nustebimas, – mano vaikystės kaimo gyventojas! Lygiai toks pat! Jį pažinojau kaip savo penkis pirštus, kaime augdamas, kaimynėdamasis, net ir karves su juo paganydamas, ne tik medų kopinėdamas. Tai smūgis. Ir pasodintas taip, tokiam darbui, tarsi jis čia iš tikrųjų gyvena, o ne artistauja. Pro šį namelį praeidinėju jau kelinti metai ir niekad jo nemačiau – šio iš tolimosios Dzūkijos gyventojo.
 
Šičia galėčiau tarti, kodėl medus būtent kopinėjamas, o ne, tarkim, išimamas. Ogi, kad avilį bitės seniau darydavosi drevėje, į drevę medų susinešdavo, ir norit jo pasiimti tekdavo kopėčiomis kopti į medį. Todėl ir vadinasi „kopinėjimas“, nuo žodžio „kopti“.
 
Kokie tai skirtingi ir neišmatuojamai tolimi dydžiai – ramus saldžiojo medaus kopinėjimas, nuo tos baisios stresinės būsenos, kurioje mane laiko KGB persekiotojai, tą stresinę būseną gamindami kėgėbistinėmis scenomis visame kelyje, kuriuo einu ir važiuoju, savo tyčiniu, pamėklišku šmėkščiojimu man prieš akis. Dar ir drabužių pasirenka ypatingų, ypač dažnai geltonspalvių.
Pirmadienį važiuoju į darbą. Antai senis languotu puspalčiu į stotelę atsliūkino, man iškart įtarimą sukeldamas. Kitadien jis vėl į stotelę ateina. Autobuso laukia tik jaunesni, kurie į darbus važiuoja, o ko jis čia atėjo. Deja, dėl manęs. Dar po dienos stotelėje randu jau kitą senį su lygiai tokiu pačiu languotu drabužiu. (Sakykime geriau „drabužiai, o ne „rūbai“, taigi ir „drabužinė“ geriau už „rūbinę“. Bet gerą kalbą geriau žino, kurie geriau žino. Ir moka.).
Toks senių rodymasis man kelia ir grėsmę, kartais jų bijau kaip kokių žudikų, nes nežinau kokiu reikalu jie atsliūkina ten, kur aš esu. Pasitaiko, kad net ir su mašina tokį atveža. Gal apžiūrinėja ar mane nužudyti, net ir šitaip pagalvodavau. Tada ir metas toks neramus buvo, nužudė žurnalistą Vitą Lingį. Gatvėse ir man tuo pagrasindavo nepažįstamieji, rodydami sau į smilkinį. Tad imdavo ir ne juokas. Mano nepriklausomybiškumas, rašiniai laikraštyje, labai senajai gvardijai nepatinka, kurie nenori laisvos Lietuvos, nori bent jau destrukcijos mano straipsnelių išspausdintose eilutėse.
Bijau ir į miestą, ir į darbą eiti. Būdavo stresas tiesiog pargriaunantis. Sakykim, kai mašinų ištisa kolona pralekia keliu, vos man prie kelio priėjus. Ilgiausios kolonos. Šitiek daug dabartinių „enkavedistų“ subūrė KGB organai, šitokį grandiozinį kortežą dėl manęs, paprasčiausio ir žemiausio, suorganizuoja. Vien benzino kiekviena mašina kiek sunaudoja dėl šio savo moralinio (o man ir kriminalinio) nusikaltimo, kurį nežinau kaip vadina jie patys – dėl važinėjimo „mano labui“! Koks tai žiaurus turėtų būti KGB vadeivų nusiteikimas prieš mane, jei šitaip grandioziškai, šitaip masiškai mane trypia! Ir kuo toliau, tuo smarkiau. Ir ne tik grandioziškai ir masiškai, bet ir totališkai – net Maskvos televizija mane psichologiškai ėda. Tai baisus triuškinimas. Jį, tokį totalinį, suorganizuoti galimybių turi tik KGB, daugiau niekas. Aiškintis tai reikalo nėra jokio, nes aišku visiškai – juk aš neskolingas absoliučiai niekam tik kėgėbijai ir sovietijai, nepriklausomybės priešininkams, tik tiems, kurie į šias, ar panašias, sąvokas patenka. Pastebėjau, kad daug kerštauja ir už mano eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“.
Kiek benuvažiuočiau į kolektyvinį sodą, ten, takelyje per mišką, kiekvienakart stovi ir laukia manęs dvi besikalbančios moterys. Net tokioje tolybėje, pamiškėje, jie išsidislokavę. Kaip ir bet kuriame kitame mano kelyje. Tikrai organizuota struktūra. (Matyt, tiksliai nugirdau žodžius, kuriuos man 2014 metais iš savojo KGB bunkerio pasakė kankintojai, bangomis mane kankindami: „Kas ne su mumis, tas prieš mus“.). Tai toks tobulas, toks gniuždantis manęs sekimas, kokiu nei patikėti neįmanoma, ir nei suprasti negali kaip KGB jį atlieka. Spėlioju ir vakare, ir ryte, bet suprasti niekaip nesuprantu kokiu būdu mane suseka, žino visą mano judėjimą net ir būsimą. Nejaugi manęs trypimas net šitoks, kad postus išstato absoliučiai visuose keliuose, kuriais potencialiai aš keliausiu. Juk kelių ir takelių nepaprastai daug, ir bet kuriuo važiuodamas ar eidamas, priekyje randu neatsitiktinius žmones, nors tik aš pats vienas težinojau, kad čia pasirodysiu.
 
Kaip matote, tai labai negirdėta. Bet išgirdote, ir nepasirikote jei pamanėte, kad tai iš tikrųjų tiesa. Rūsti kaip Antarktidos ledas, kuris „Titaniką“ nuskandino. O mane KGB gaujelė skandina bangų sriautu: mano mintis, mano judėjimą seka ir, negaliu nesikartoti, kankina nuotoliniu būdu. Kasdien. Taigi ir šiandien. Jei vakar kankino sunkiu dirbtiniu nosies užgulimu, kai ir kvėpuoti vos begalėjau, tai šiandien kankina kankinančia būsena. Ir numigti praeitą naktį mažai beleido. Nubudino bangomis dar nė nakčiai neprasidėjus ir po to jau nemigdė. Tik kai paryčiais radiją įsijungiau, tai jie įjungė snūduriavimo būseną, kuri yra mažiau negu pusmiegis ir jokio išsimiegojimo neduoda. Gal kad radijo nebegirdėčiau, todėl (kažką panašaus į snaudulį) įjungė. Bet tokiu nemiegojimo snūduriavimu mane vargina jau labai daug naktų, netgi daug jau ir metų! Tai tokios tokelės šiais 2013 metais.
O kokios tokelės buvo 1993-iais vėl sėduosi pasakoti, pasidėjęs kompiuterį ant žemo staliuko Vilniaus kavinėje, į kurią atėjau rašyti nors ir nemiegojęs, nors ir kankinamas. Ir rašymu mieste ieškau išsigelbėjimo nuo kėgėbistinio persekiojimo, ir bandau prasminti beprasmį savo gyvenimą. Beveik kasdien pabuvoju miesto centre. Neaplenkiu knygyno, kuriame kavos po keturis litus gaunu – stiprios, baltame kaip sniegas (grūdinto stiklo) puodelyje, ne vienkartiniame popieriniame. Duoda ir vandens pusę stiklinės – panelės, nė nepaprašytos. Nes mane jau pažįsta ir žino ko noriu, o kad užmokėsiu, irgi neabejoja. Bet žino ne viską. Pavyzdžiui, kad jų pačių noriu labiau, negu kavos, jos nežino. Ir nesužinos. Senio meilė gėdinga. Šiuos žodžius jaunystėje, kaip sentenciją, net lotynų kalba esu perskaitęs. Tada meilė buvo dar negėdinga. Bet viskam ateina galas. Atėjo laikas išsipildyti ir šiems sentencijos žodžiams, kurie kažkodėl neišblėso galvoje per mano gyvenimą. (Kadangi tekstą rašau ir taisinėju ilgai, tai ir datos jame nechronologiškos. Nechronologiška chronologija.).
 
* KGB gaujelė šiais 2014 metų balandžio 10-tos dienos paryčiais įjungė man kūno šaldymą, todėl tenka lįsti į lovą ir kuo šilčiau apsikloti. Ir su visais drabužiais, nė nenusirengus grynai (kaip esu įpratęs). Dar ir kitokių kankinimų įjunginėja: skausmelį, kuris verčia eiti užvalgyti. Bet gulsiuosi į lovą, o ne į virtuvę eisiu.
 
Labai mane pritrenkė 1993 metų žinios, kad esu tokiam žiauriam persekiojimui nuteistas, net, Viešpatie Dieve, dvidešimčiai metų! Kaip reiks išlaukti, šitokį laiką! Kaip reiks išgyventi šį šitokį kalėjimo „sroką“, kaip jį vadindavo Solženicyno politiniai kaliniai. Reikia kažką daryti, kažkaip gelbėtis. Bet vyraujanti ir svarbiausia mintis manyje – atspėti kokiu būdu mane seka. Nuo slenksčio ryte iki slenksčio vakare. Šitokiame alinančiame sekime gyventi neįmanoma. Gal seka ir per langus, bet toli gražu ne vien taip. Ir tas jau galutinai aišku. Seka kažkaip kitaip. Kažką aš turiu savyje, savo kūne, pagal tai seka. Esu lyg žmogus–antena, kurį savo „radaruose“ KGB gaujelė mato visur. Bet kokiame parke, gatvėje ar alėjoje, ir net požemyje.
Kasdien mąstydamas savyje įtartinus randu tik du dalykus, pagal kuriuos mane seka: tai dirbtiniai mano dantys, kuriuos kelis auksinius susidėjau, arba gal esu prarijęs kokį nors mažytį aktyvų daviklėlį, kuris prilipo skrandyje ir jį mato savo ekranuose KGB sekliai. Nes mano judėjimą, matau, žino visiškai tiksliai. Juk tai visiškai įmanomas spėjimas – pakišo man maiste kokį nors mažytį rutuliuką ir valgydamas jį prarijau. Bet sąmoningesnė buvo versija ta, kad mano dantyje yra sekimui jautrus davikliukas. Aš net, vartydamas žinynus, susižinojau iš ko susideda dirbtinis dantis, kuris ir man įstatytas burnoje į tuščią ertmę tarp sveikų dantų, įstatytas ištraukto danties vietoje ir pritvirtintas tilteliu prie gretimų dantų. Toksai svetimkūminis dantis, tarp dviejų sveikų įstatytas, vadinasi tiltelis. Susižinojau kad įstatomas dantis gaminamas iš kietos medžiagos pavadinimu amalgama. Ėmiau domėtis kas tai per medžiaga, bet nieko provokaciško neradau. Bet ir įtarimo nepraradau, kad mano judėjimą KGB mato pagal tą amalgamą. Ji atsispindi jų sekimo ekrane. Daugiau jokio kitokio metalo mano kūne nėra, tik ta amalgama. O sekimo prietaisai gali matyti, susekti, gali reaguoti tik į metalą. Pats žmogaus kūnas, jeigu jame nieko nenatūralaus nėra, per didžiulį atstumą negali būti juntamas ir aptinkamas. Kaip ir kokia nors medžio šaka, kankorėžis ar moliūgas, ar koks nors bestuburis gyvis. Negi gali jie matytis „radaruose“! Sakykim, kokia nors pelė, pasislėpusi po šluota. Taip ir žmogaus kūnas per neužmatomą atstumą negali būti aktyvus sekimo aparatūrai. Sveiku protu tai suvokiama, iš bendro išsilavinimo aišku, kad negali kūnas jokiai aparatūrai atsispindėti, nes yra ne metalas. Šitokio net ir mokslo esu truputėlį ragavęs – baigiau elektromechanikos technikumą, esu elektrikas, ir žinau: visoks nematomas reagavimas galimas tik tarp metalinių daiktų, bet tik ne tarp žmogaus kūno ir sekimo aparatūros (dargi net per kosminį atstumą). Toksai reagavimas būtų ne tik negirdėta, bet ir neįtikima. Kaip relės ir magnetai veikia, kaip reaguoja į metalą, žinau, bet kad koks nors prietaisas per didžiulį atstumą reaguotų į žmogaus kūno judėjimą, neįmanoma. Tokio nė įtarimo man nekyla, ir nė svarstyti nebandžiau tokios versijos. O kad mane mato net ir uždaroje patalpoje, kurioje nė langų nėra – jau žinau. Jau netgi seniai. Pavyzdžiui, aš vienas namie būdamas, užsidarydavau savo buto koridoriuje ir įsitikindavau kad vis tiek, ir niekam nematomą mane KGB mato (ne vėliau kaip nuo 1993 metų). Koridorius užsidaro nepermatomis durimis, jame tokiame uždarame aš prasėdžiu ką nors dirbdamas visą pusdienį, ar net visą laisvąją dieną, ir visus kartus įsitikinu, kad mane vis tiek mato. Tai būna aišku ir iš žodžių, kuriuos į mane KGB persekiotojai svaido, ir iš ženklų, kuriuos man parodo nepažįstami žmonės vos man išėjus į lauką, išėjus į balkoną.
 
* Štai ir dabar, kai taisinėju šį tekstą, sunkius kankinimus nuotoliniu būdu įjunginėja. Kankinimu net į lovą paguldė. Bet netrukus vėl atsikėliau. 2014.IV.12
 
Kartais rodydavosi, įtardavau, kad mane mato per sieną, per akliną sieną iš viršutinio 16-to buto, nes ten gyvena piktas žmogus, kuris man nuolatos daužo į lubas, o retsykiais ir kokį šūksnį paleidžia per ventiliacinę angą, kuri yra tualete, vonioje ir virtuvėje. Bet, būdavo, paleidžia iš to buto man žodžių ir visiškai negirdėtu, nesuprantamu būdu: žodžiai pasigirsdavo ne per jokią angą, o tarsi per sieną kiaurai pereidami. Ypač aiškiai žodžiai pasigirsdavo kokiame nors triukšme. Štai dunksi man į lubas ir tame dunksėjime aiškiai pasako, pasigirsta žodžiai, netgi sakinys: „Baranauskai, mesk šiùkšles!“ (tie kėgėbistėliai argi mokės taisyklingai pasakyti!; mūsų kalba tokia sudėtinga, tokia įvairialypė, kad ir visą amžių besimokantis, tai yra ir aš, jos gerai neišmokau; bet šiam nusikaltimui, manęs naikinimui atskleisti, aprašyti užtenka kiek moku; įsivaizduojat kada jie šitaip kalbėjo? – maždaug 1993 metais!; ir štai kalba dar iki šiolei, tik jau tyliau – nejaugi taipjau sunku teisėsaugai juos areštuoti ar bent išvaikyti!?). Tame dunksėjime girdimas balsas šiek tiek mechaniškas, be tembro ir spalvos, todėl nelabai buvo atpažįstamas. Šitaip mane ėdė. Ir šitaip. Taip pat ir „nakties čėse“, anot Kristijono Donelaičio. Tada turėjau namuose dar daug savo eilėraščių, daug „Lietuvos aido“ laikraščių, kuriuose buvo nemažai ir mano straipsnelių. Tatai jie man jau (maždaug nuo 1994 metų) liepdavo išmesti.
 
** KGB gaujelė kišasi ir teksto redagavimą, kai jį rašau ir taisau. Veikdami mano galvą nuotoliniu būdu, daro tekstui prasminę (reikšminę) įtaką. Bet tik neesminę, nežymią. Esmingiau paveikti, iškreipti tai ką rašau, ką noriu pasakyti, jiems nepavyksta. Kas man nepriimtina, to įterpti į mano tekstą jiems nepasiseka. Ir už tokį kišimąsi kaipgi galima nepykti! Bet labiausiai jie nusikalsta manęs kankinimais kankinančiomis būsenomis ir kitokiais nuotoliniais kankinimais. Ne be reikalo dažnai pagalvoju (esu tai ir užrašęs), kad gaujelės dalyviai, kurie mane kankino ir kankina bangų sriautu, turi būti nuteisti bausme, artima aukščiausiajai bausmei. Tiek ir šitaip jie nusikalto ir nusikalsta bangomis mane kankindami. 2014 m. balandis
 
Visa tai, kas prasidėjo 1993 metais, atvedė mane į baisią krizę, į neatlaikomą depresiją, į neišbrendamą aklavietę, lyg į pražūties duobę, iš kurios išlipti nėra jokių galimybių nei prošvaisčių. Kaip pašalinti manęs sekimo mechanizmą, nežinau, ir sugalvoti negaliu. Išvengti sekimo negaliu niekaip. Net ir per nuošaliausius, šiukšlinus kiemus į darbą eidamas užsiveriu ant žmonių, manęs „ieškančių“. Visur manęs laukia. Dar ir šiukšliadėžę tyčia uždega tame kieme, per kurį einu. Pasitaikė.
 
* Vėl, kaip ir vakar, nusikaltėliai įjungė mieguistumo būseną, todėl teks trauktis iš miesto centro į Fabijoniškes, kuriose gyvenu. Anksčiau negu tikėjausi ir norėčiau. Akys merkiasi, mieguistumas ne natūralus, o kankinantis, todėl daug nesipriešinsiu. Įsirašau, ką parašiau, į atmintuką ir kompiuterio antvožėlę užvožiu. O reikėtų užvožti kuoka tam, kuris manęs kankinimą bangų sriautu įjungia. Ir tam, kuris neišjungia.
 
Tai štai daugmaž jau ir išgirdote, o jeigu dar negirdėjote vėl pasakau: aš 1993 metais išsipjoviau sau protezinį dantį! Manydamas, kad jame, dantyje, yra manęs sekimo daviklis įtaisytas. Dirbtiniame dantyje, kurį man įdėjo dar sovietų metais, meistriškai apvilko, ir pasakė graži dantistė, šį darbą baigusi: „Dabar galėsite šypsotis!“, ir pati nusišypsojo savo darbu, o gal ir pacientu, patenkinta. Įtarinėdamas tą dantį prisimindavau ir dantistės pavardę, kurioje buvo dėmuo „abrom“. Pamaniau, kad ir tai reiškia kažką panašaus į mano kelionę pas Abraomą. Dar ir dantistės pavardė sustiprino šią (kaip jums atrodo, kvailą) mano mintį, kad būtent dantyje yra sekimo daviklis. Negana to, tada man bevaikštant į polikliniką dantų dėtis, keliskart pastebėjau, kad ir joje mane seka. Net keliskart ten neatsitiktinius žmones pastebėjau ir nė kiek nesuabejojau, kad jie poliklinikoje atėjo ir dėl manęs, o kad tai KGB žmonės, KGB informatoriai, buvo aišku. Net ir jų kalbelės (su aliuzijomis į mane), kurias ten laukdamas nugirsdavau, išduodavo, kad jie yra žmonės nuo KGB. Kitokie manęs niekad nesekė. (Žinoma, tiksliau būtų dabartinių žmonių KGB žmonėmis nevadinti. Bet kaip tada vadinti? Pavyzdžiui, tie, kurie mintis seka, ir kankina bangų sriautu, yra baisesni už bet kokius KGB).
 
Gal paskutinis apsisprendimo impulsas išsipjauti tą dirbtinį dantį, buvo mano straipsnelis „Lietuvos aide“ apie rašytoją Algirdą Landsbergį. Pavadinimą šiam straipsneliui vizuojantysis redaktorius užrašė „Ašarų tiltas“. Pamaniau, kad toks pavadinimas yra į aliuzija į tai, jog manęs sekimo daviklis yra mano danties tiltelyje. O kai seka šitaip tobulai ir intensyviai kaip mane sekė, tai yra tas pat kas ašaros.
Taigi dabar šiame pasakojime – 1993 metai. KGB mane naikina labiau, negu sovietų laikais – štai net dantį turiu išsitraukti, kad jie negalėtų manęs visur sekti, kad negalėtų tuomi manęs psichologiškai žudyti. Kai jau galutinai nusprendžiau dantį išsilupti, pradėjau planuoti kaip tai padarysiu. Prieš tai, žinoma, buvo nesibaigiantys apmąstymai ar tikrai sekimo daviklis (nežinau, kaip tiksliau tokį daiktą vadinti) yra dantyje. Ir kiek tik apie tai bemąstydavau, šis įtarimas stiprėjo, o ne atvirkščiai. Pavyzdžiui. Einu aš šaligatviu, ramia gatvele, ir štai lėtai atvažiuoja lengvoji mašina. Vasara, šoferis langelį atsidaręs, alkūnę per jį iškišęs, žvelgia į mane ir, pravažiuodamas išsižioja ir čiupt sau už danties, ir trukteli jį tarsi išsiraudamas, ir per langelį išmesdamas. Išsigandau. Argi galėjau aš nepagalvoti, kad jis šitaip man rodo išsitraukti dantį, ką aš kaip tik ir planuoju padaryti, tik vis neprisirengiu, vis dar suabejoju, vis dar gailiu savo auksinio įprotezo. Bet, deja, jame yra sekimo daviklis. Štai ir pravažiuojantis vairuotojas tai parodė, tuo reikšmingiausiai patvirtindamas mano spėjimą. Nepraėjus nė savaitei atokvėpio – vėl tas pat. Pravažiuojanti mašina man parodė vėl tą patį – kad išsiraučiau dantį. Tik vairuotojas buvo jau kitas. Bet rodė tą patį – pravažiuodamas jis demonstratyviai truktelėjo sau iš burnos dantį. Tai kaip aš jo galėjau neišsirauti, kai net šitaip patvirtindavo mano įtarimą? Štai visiškai pašaliniai žmonės man pasako, net, keli pasako, kad sekimas įtaisytas mano dantyje! Štai jie tyčia pro mane pravažiuoja, dar ir rodydami išsitraukti. Pagaliau tai irgi sekimo faktas, kad jie pravažiuoja pro mane ne atsitiktinai, bet tyčia, žinodami, kur aš esu. Oi sunkus toks sekimas! Sunkus, kad rodos ir dviejų dantų nepagailėčiau manęs persekiojimui nutraukti. Šis dantis ne natūralus, bet įstatytas, tad ne toks siaubingas ir nuostolis. Gal kada nors jo vieton vėl dirbtinį įsidėsiu, o kol mane ėda, pagyvensiu ir be to danties, nutariau.
Jį išsilupti buvo įmanoma tik išsipjaunant. Plonyčiu metalo pjūkliuku. Turėdamas visokių pusiau beverčių daiktų ir makarajų, turėjau ir metalinių pjūkliukų. Bet čia reikėjo pjūkliuko plonyčio, įstatomo į „lòbziką“ (malonėkite išversti šį skolinį, kaip aš tą „nelaimingą“ dantį). Maniau, pjūkliuko eisiu ieškoti nusipirkti, bet į parduotuves jau senokai į jokias neinu, tik į maistines – duonos, lašinių, lašiniuočių ir pieno. Neinu todėl, kad neturiu už ką pirkti, „perkamųjų‘‘ neturiu, kaip juokais pavadindavome pinigus. Retkarčiais prireikia ir kokį daikčiuką nusipirkti, bet, deja, dažniausiai tenka apsieiti. Niekur neinu dar todėl, kad labai intensyviai seka. Kur beeičiau, visur tuntas neatsitiktinių žmonių dėl manęs ir einančių, ir stoviniuojančių. Maniau, kad susivaržydamas, niekur nejudėdamas, aš laimėsiu nusikratymą jais. Pagaliau reikia ir skaitytis su KGB, jei šitaip intensyviai seka, stengtis niekur neiti be būtinesnio reikalo. Arogancijos neturėjau. Antra vertus, ir paties savęs gaila: juk kiekvienas išėjimas iš namų – didžiulis stresas. Tai ar ne geriau šeštadienį ir sekmadienį namie prasėdėti, o ne gatvėje stresuotis, nervus ir širdį gadinti, gyvenimą sau trumpinti? Taip ir prasėdėdavau visas „išeigines“ savo virtuvėlėje arba koridoriuke, kuriame manęs nematyti per buto langus.
Bet šį pjūkliuko įsigijimo rūpestį gailestingieji žmonės man palengvino. Ir tuo mane išgąsdindami. Sykį, eidamas į darbą, žiūriu, guli ant šaligatvio ryšulėlis plonyčių pjūkliukų, pakuliniu šniūreliu perrištų. Aš šmakšt juos į švarko kišenę, o parėjęs namo pasidėjau lentynoje, kurioje visokios dildės, vinys ir „voltšrubiai“. (Štai ir vėl „nemokytiems“ turiu aiškinti: „voltšrubiais“ mano parapijoje vadino medvaržčius; dar ir medsriegiais juos vadina.). Ateis patogi diena ir tuos pjūkliukus iš lentynos pasiimsiu, nes su sekimo davikliu savo kūne nebūsiu, jau tikrai. Pjūkliukai ploni, aštrūs ašmenys, tinkantys kaip tik mano reikalui – dančiui išsipjauti. Jų tiek daug, kiek nė dantų neturiu, tad galėsiu jais ir gėleles iš faneros pjaustyti. Jie skirti metalui pjauti, tad ir medžiui. (Vėliau išsipjoviau lentutę savo buto numeriui užrašyti, kurią prisikaliau staktoje virš durų. Tada net skaičiukų nusipirkti negalėjau, toks bepinigis buvau. Antra vertus, kam pirkti, kai pats galiu pasidaryti.). Taigi kažkoks gailestingasis samarietis man tų pjūkliukų parūpino, padėjo mano kelyje. Bet ką čia beatspėsi. Ką aš žinau kiek žmonių žino, jog sekimo daviklis yra mano dantyje. Keli vairuotojai tai tikrai žino, jei pro mane pravažiuodami rodė dantį išsirauti. Ir tie, kurie pjūkliukų parūpino, žino, nes mano kelyje jie ne iš dangaus buvo nukritę.
Instrumentus šiam apgailėtinam barbarizmui štai jau kaip ir turiu, bereikia tik patogių valandų išsipjovimo operacijai. O tokių valandų būna kas savaitė, nes galusavaičiais namuose tūnau vienintelis ir vienas. Net šunį Gaurę namiškiai išsiveža į sodą. (Tiesa, iš gyvų padarų namie visuomet dar būdavo tarakonų. Beje, kiek kartų juos išnaikindavome, tiek kartų jų vėl mums užveisdavo. Tačiau tai mano tik spėjimas.).
Šeštadienis tam buvo tinkamesnė diena, nes sekmadieniais šveñta, kaip mano mama sakydavo, ir daug kas sako – nieko negalima dirbti. (Bet toks čia negalimas darbas – nusikaltimo priežasties šalinimas.). Mano tėvai labai to laikėsi, ir mano seneliai, kas dar labiau aišku. Kuo giliau į senovę, tuo žmonės buvo religingesni. Todėl, jei gali pasirinkti, nedarbą geriau rinkis sekmadienį, o darbą šeštadienį, sakydavau sau, tradiciją ir artimuosius gerbdamas. Ir jeigu nenori „grieko“ daryti (nors jis iš kalbos jau išėjęs ir yra tik „nuodėmė“, kurią vis netaisyklingai kirčiuodavau pačioje paskutinėje raidėje, kaip „dėmė“; bet argi tai svarbu. Išvis svarbu tik tai, kad bangomis KGB gaujelė manęs nekankintų, nes, deja, kankina ir šią valandėlę). Tačiau pasakymas, kad „panelė verta grieko“, yra gražus ir dar neišblėsęs iš jaunatviškų mano prisiminimų; tokiu sakymu reikšdavome, kad mergina graži, geidžiama (deja, nepasiekiama; kaip dabar sakoma: ne tau, Martynai, mėlynas dangus, kurį irgi aš mėgstu dėl jo nepaprastai gilaus gražumo, kurį ozonas nemokamai teikia, ir dėl tokių pat baltų debesų). Kalbos grynintojai ir puristai pataisys, mano „raštų“ kalbinius „griekus“, jei kada nors eis jie į dienos šviesą. Kol KGB gaujelė egzistuos, kurie mane kankina ir seka mintis, tai, atrodo, sunkiai, beįmanoma. Ir išvis: tokiems antikėgėbistiniams raštams cenzūra, nors oficialiai ir neegzistuojanti, yra griežtesnė negu sovietų laikais. (Jei šį tekstą išspausdintų, vadinasi taip nėra.). O kada jie mane amnestuos, irgi nenujaučiu. (O merginos vis tiek bus „griešnos“ ir gražios, nes dangus argi keičiasi.).
 
* KGB gaujelė įjunginėja sunkų kankinimą, bet vis tiek ir toliau redaguoju šį tekstą. Jie dar ir „loja“ iš savo buveinės vis tų pačių senių snukiais. (Dovanokit, bet jie man nusikalsta taip sunkiai, kad negaliu susilaikyti nuo adekvatumo – tai apsakyti tiesiais žodžiais. Bet nėra išvis tokių žodžių, kuriais kankintojus būtų galima adekvačiai pavadinti – taip nežmoniškai jie nusikalsta.). Štai pasakė ir tai, kad aš redaguodamas per daug žibalo į ugnį pilu, t. y. per daug jų nusikaltimo atskleidžiu, čia aprašau. Jei nepatinka, tai tegul mano minčių nesiklauso! Gal jie nežino, kad ir nusikaltimo slėpimas yra nusikaltimas. Štai vienas neatlaikomai nusibodusysis tų dviejų senių vėl smirstelėjo: „Matai!“, – pasakė jis. Jau daug metų šitaip ištaria. Matyt, savo sėbrui, šalia savęs esančiam, sako: „Matai“ [kaip yrà, koks jis]. 2014.IV.12
 
Taigi pasidaviau spėjimui, kad dantyje įtaisytas mano judėjimo sekimas. Nežinau kiek bus žmonių, kurie tuo patikės, bet tikrai KGB mane sekė ir seka taip, kaip čia, ir daug kur kitur, aprašau, o kiek neaprašiau gal dar kada nors pridursiu (bet viso siaubo aprašyti neįmanoma). Lengviau gal įsitikinti tuo, kad auksinį dirbtinį dantį aš tikrai išsipjoviau iš tiltelio, iš savo nuosavos burnos savo rankomis, savo protu ir savo noru, negu, patikėti, pavyzdžiui, nuotoliniais poveikiais. Pakaktų burnoje pažiūrėti, ir pasimatytų išpjovimo žymės nuo pjūklelio likusios, o kaip įrodyti teisėsaugai kad gaujelė bangomis mane kankina, galimybių neturiu (nors bandau). Štai kokia beviltiška mano padėtis. Beviltiškiausia.
 
* Tas pat ilgaamžis senis dar ir šiais, 2014 metais, kaip ir prieš penkiolika metų, man tarsteli iš savo bunkerio: „Nepasdavei!“. O kaip aš galėčiau pasiduoti, irgi nežinau. Juk pasidavęs buvau net ištisus dvidešimt metų – tiek metų, dėl persekiojimo, negyvenau normalaus (nei normalesnio) gyvenimo.
 
Tas noras išsipjauti dantį buvo tiek ne mano, kiek buvo prievartinis, o prievartinis buvo todėl, kad kentėti šitokį totalinį manęs sekimą, ir kitonišką persekiojimą, daugiau nebegalėjau. Tuomi, kad išpjautas dantis, įsitikintų kiekviena dantistė, dantis man remontuojanti, kai į polikliniką dėl dantų remonto nueinu. Bet iki šių dienų, taigi dvidešimt metų, slėpiau šį beprotišką ir tokį skaudų faktą (negaliu sakyti „nutikimą“, čia linksmumo, ar lengvumo, nebuvo nė kiek). Faktą, kurį šio teksto pradžioje pavadinau atsitikimu. O beprotiškas šis faktas tik tam, kas nežino tokios padėties, kokioje aš buvau, kas nežino kaip KGB mane ėdė. Ir sužinoti iki galo tai neįmanoma, nes daugiau niekas taip nesekamas (net per žemės palydovą), o ar aš pilnai aprašysiu kas tai yra, ką pergyvenau ir pergyvenu, nežinau. Esmę jau esu pasakęs raštu, bet kas gi mano liudijimus spausdins, kai KGB (nors ir modifikuoti) tebeveikia. (Pasikartojimus, kurių neišbraukiau, bus kam išbraukti. Kad tik nesikartojančių dalykų neišbrauktų. Pagaliau, kas svarbu, svarbu ir kelisyk pasakyti.).
 
Beje, dantų taisytis einu tik pas moteris. Tik. Bet daug dėmesio į mano išpjautą dantį dantistės neatkreipia. Gal netgi nė kiek. Tik užrašo ligos istorijoje kiek dantų trūksta, ir viskas. Bet viena dantistė senutė (1997 metais), diktuodama seselei kokių dantų trūksta, pasakė apie tą išpjautąjį: „vienas išlūžęs“. Net išsigandau gulomis kėdėje sėdėdamas, kad ji tai pamatė. Kažkodėl bijojau net tokio dalyko: prisipažinti, kad KGB mane persekioja niokoja, kad dėl persekiojimo ir dantį išsipjoviau. Todėl, kai burną jau sučiaupiau, jai, be abejo, nepatikslinau, kad tas dantis ne išlūžęs, o metalo pjūkliuku išpjautas, kuo ji, žinoma, būtų labai nusistebėjusi ir būtų pasistengusi tylomis kuo greičiau baigti mano dantų remontą, kaip nelabai normalaus, arba mažų mažiausia, kaip labai keisto paciento, kokio per visą savo darbo stažą negirdėjo. O vis dėlto dantį išsipjoviau visame prote būdamas. Tomis pačiomis šio įvykio dienomis „Lietuvos aidas“, kuriame dirbau, mano rašinius spausdino, jų niekad nė neišbrokuodavo, nė atmesdavo.
 
Gal dar įdomu, kaip tą dantį išsipjoviau?
Taigi aš pasidėjau ant rašomojo stalo trilitrinį stiklainį, pilną šalto vandens ir atsisėdau kėdėje – ilgam ir atsakingam gelbėjimosi darbui. Suėmęs abiem rankom trumputį, ploną metalo pjūklelį, pradėjau burnoje tą tiltelio dantį išpjaudinėti. Tai lengva įsivaizduoti žinant kaip valomi tarpudančiai siūlu, po sočių ir palaimingų pietų, nuošalioje vietoje radus tokiam švarinimuisi prieglobstėlį. Ėmiau traukyti tą metalinį „siūlą“ pirmyn atgal kaip malkas pjaudamas, ir netrukus apčiuopiau, kad pjūklelis savo darbą reikiamai atlieka – tarpdantėje randasi griovelis, išpjova auksiniame tiltelyje „sėkmingai“ gilėja.
Mano nušiuręs rašomasis stalas, su tokia pat palaike kėde, stovėjo tame kambario kampe, kurio nemato per mano langą joks kitas kaimyninio namo langas. Tyčia šitaip stalą dislokavau, KGB sekimo visaip vengdamas. Nes, įtardavau, kad suseka ne vien dėl „specialaus“ danties turėjimo burnoje, bet dar ir per langus. (Ir dar kažkaip neatspėjamai. Būdavo sėdžiu tame niekam nematome kampe, ir girdžiu: KGB gaujelė atraportuoja man ką aš darau! „Rašai klausimus!“, – informuoja mane, kuriuos aš iš tikrųjų tuo metu rašiau būsimam rytdienos interviu, kurį darysiu laikraščiui.). Balsas, atsklindantis nežinia iš kur – iš KGB seklių buveinės – man sako: „Dažniau užsigerk vandens ir išsiplauk iš burnos auksą“. Kaip tik šitaip aš ir darau. Bet iš kur jie žino, jei per langą matosi tik dangus, o aplink – aklinos sienos, kurių viena, skirianti nuo šoninio buto stora kapitalinė ir monolitinė, pro kurią niekad nė jokio garselio nepasigirsta, ne kaip tipiniuose daugiabučiuose, kuriuose girdėti kaip kaimynai barasi ar dainuoja. Išvis namie jei iš kaimynų aš ką nors išgirstu, tai tik per lubas. Taigi nesuprantu kaip tie niekšai žino ką aš dabar darau. Aiškiausiai pasakė. Aš iš tikrųjų plaunu iš burnos auksą. Jo smulkučių smiltelių, į aukso pjuvenas virtusių, ant stiklainio dugno atsiranda vis daugiau, vis pastebimiau, tačiau jų nesusidarys tiek, kad bus verta jas susemti ir galbūt parduoti. Aš, neturtėlis, ir kreivą vinį pasilieku neišmetu, bet šio aukselio nepasilikau – kiek ten jo tėra nuo išpjauto danties, pjūkliuko prizulinta. Nuėjo į kanalizaciją kartu su vandeniu, vien stiklainis paliko. Be to, ši istorija dar tokio tragiško pobūdžio! Geriau tegul man niekas neprimena kaip desperatiškai neprotingai ir juokingai aš gelbėjausi nuo KGB sekimo ir visokio tyčiojimosi, kurį manęs baudimui jie organizavo net ir per žiniasklaidą, per televiziją, per radiją. Cituodavo detales iš mano gyvensenos, užsimindavo apie mane ezopo kalbėjimu, pateikdami dalykėlių, kuriuos sužinoti tegalėjo tik tie, kurie mane seka – seka kažkaip labai slaptai ir paslaptingai, ir labai tobulai – o kaip konkrečiai, niekaip negalėdavau suprasti. Kad mano judėjimą parodo mano dirbtinasis dantis, su „įdaru“ savo viduje, man jau nekėlė abejonių. Jei ir kėlė, tai ne tiek, kad jį ir toliau savo burnoje laikyčiau kėgėbistams naudingą. Jį išsipjausiu ir bus baigtas lipimas man ant kulnų. Bet jie sužino iš manęs ir daug daugiau, mano ne vien judėjimą! Kaip tai suprasti?
Pjūkliukų ant stalo visas pundelis, tad išsitraukiu iš ryšulėlio vėl naujutėlį, natūraliai manydamas, kad panaudotas jau atšipo, o naujas pjaus lengviau. Vos pradėjau burnoje tuo nauju pjūkliuku pirmyn atgal traukyti, pjauti tarpudantę, staiga išgirstu senis šūkteli: „Paėmei naują pjūklelį!“. O Viešpatie, kaip išsigandau ir pasipiktinau: tikrai ir čia nematoman kampan mane įlindusį jie mato! Tikrai mato. Ir ne bet ką, o tokią slaptą operaciją mane atliekantį mato. Ne tik slaptą, bet ir gėdingą. Tik nelabai galiu sau paaiškinti, kodėl ši „operacija“ turėjo būti slapta, kodėl bijojausi viską viešinti? Dėl kažkokio savisaugos instinkto, dėl jau seniai įpročiu tapusio visą savo „veikimą“ slėpti nuo pašalinių akių, o tos pašakinės akys, tai KGB, jau šitiek daug metų į mane žvilgčiojančios ir žvelgiančios. Pasipiktinimui kad seka, savigraužai dėl to, nėra ribų. Aš nusvarinau rankas ant stalo, pjūklelį numetęs. Išsiploviau iš burnos pribyrėjusias smilteles, ir parymau atsilošęs kėdėje – atsigauti nuo „trenksmo“, kurį padarė KGB pasakydami, kad pjūkliuką pasiėmiau naują, matydami net ir tai. Ir nežinomybė labai sunkinančiai slėgė, faktas, kad mano egzistavimą jie mato, o aš nežinau kaip. Kaip, per kur ir iš kur jie mane mato!? Nerimastyje ir pasimetęs dairausi aplinkui, bet ir nesidairant aišku, kad aplink nieko, nė jo