(Prieš daugiau nei dešimtį metų mirusiam
šviesios atminties aktoriui ir bičiuliui Vytautui Grigoliui)
 
Rodos, ne malkos dega, šviečia,
Bet vis tai tavo šypsena
Prie židinio pabūti kviečia
Tokia pažįstama, šilta.
 
Nors jau žvelgi tik iš portreto,
Bet viską viską  juk matai,
Kur pieva vasaros gėlėta,
Svyruokliai pamiškės beržai.
 
Matai ir ąžuolą, kur tavo rankos
Kadais sodino ant kalvos,
Dabar šeima, draugai ir vėjas lanko,
Lietus palaisto nuolatos.
 
Prie kelio rausta jau šermukšnis,
Trispalvė plaikstos iškelta,
Tavęs vienintelio čia trūksta...
Kodėl tokia dalia skirta?
 
Norėtųsi, kad vėl išeitum
Pro išlakias pušis, egles,
Lyg scenos užsklandą praskleidęs,
Užpūstum ilgesio žvakes.
 
Liepsnoja malkos sausos, kaitrios,
Tik nesudegint joms lemties,
Kai juodvarniu pavirtęs laikas
Išplėšė kibirkštį širdies.