Kuo tik neteko man dirbti, bet tatuiruotoju ne. Gal galėčiau dirbti ir tatuiruotoju, mat turiu taiklią kaligrafišką dešinę ranką ir galėčiau dar ir graveriu dirbti, kuris mano vedybinio žiedo reverse įrašė: „Myliu tave, mano Daive!“. Vos sutilpo šis įrašas. Deja, tik pažįstamąjį turiu tatuiruotoją, o pats juo netapau. Ką čia norėčiau pasakyti?
Vienadien kažkodėl užsinorėjau sūdytų lašinių su raugintais kopūstais. Seilė ėmė varvėti, ėmė rodytis, kad nieko nėra skanesnio, todėl apsirengiau iškylavimo drabužiais ir patraukiau į „Iki“ parduotuvę, kuri man nuo namų arčiausia, dar ir filosofiją kartodamas: lašiniuose sukauptos visos medžiagos, kokių organizmui reikia. Parduotuvėje žiūriu su krepšiu vaikšto mano senų laikų pažįstamas ponas Arnoldas. Aš tuoj prie jo prisigretinau ir džiaugsmingai sakau: „Sveikas!“
– O, Jonas! – draugiškai atsakė jis. Matėsi, kad ir jam džiugus ir malonus šis susitikimas.
– Kaip gyvuliuoji, – pasakiau jam kiauliškai. Mat buvau dar neišsipagiriojęs, ir per daug sau leidau. Bet tuoj pat blaiviai pasitaisiau:
– Kaip gyvuoji?
– Oi, Jonai, prastai. Bet geriau negu sovietų laikais, – pasitikslino jis.
Toks jo atsakymas man buvo, kaip sakoma, priimtinas. Tačiau esu demokratiškas: ir kad ir ką jis būtų pasakęs, vis tiek jį būčiau kavos išgerti pakvietęs. Tad taip ir pasakiau:
– Einam kavos išgerti. Aš vaišinu. Čia pat parduotuvėje yra kavinukė. Ir eilėje nereiks stovėti kaip sovietų laikais.
– Žinai, o jeigu alaus nueitume?! Netoliese yra baras, veikiantis ištisą parą. Ten ir pavaišinti manęs nereiks. Aš tave pavaišinsiu.
Iš draugiškumo aš bet kur būčiau su juo ėjęs, todėl atsakiau:
– Einam. Jaunystės klaidas prisiminsim.
Ir mes, nieko nenusipirkę, išėjom iš parduotuvės.
Alaus baras, man nesuprantamu pavadinimu „Paradisė“, kvepėjo dažais: buvo ką tik po remonto. Reikia anglų kalbą mokėti, norint pavadinimus suprasti, nors lietuviškų žodžių mūsų žodyne yra daugiau negu angliškų. Viskas šiame bare buvo iš medžio, tik kalbantis televizorius ant sienos buvo ne medinis. Teikė medis šiai užeigai daug poilsio ramybės, ir prieblanda joje matėsi vidury dienos. Čia iš tikrųjų galėjai pailsėti, ir mes leidomės į prisiminimus.
– Klausyk, Arnoldai, kartą naršydamas internetą radau užrašų, kad tu tatuiruotoju dirbti?
– Taip, tikrai taip. Vieną tik pataisą pasakysiu: dirbau. Dabar jau nebedirbu.
– Tai kas atsitiko, – iškart paklausiau.
– Išmetė mane iš darbo kaip „š...“ iš mėsos, – atsakė jis nekultūringai.
– Tai kas gi atsitiko? Dėl kokio priežastingumo?
– Vis per tas paneles. Ir dėl politikos.
– Nagi nagi, čia negali būti neįdomu. Kur panelės, ten visuomet ir aš, nors esu senelis amžių bebaigiantis.
– Na ką aš tau pasakysiu. Vienai panelei tatuiravau papus ir dar kai ką, privertęs ją išsirengti nuogai, už tai mane ir atleido. Kai pusnuogei jai ištatuiravau papus, pasiūliau jai nusirengti visai nuogai, kad ištaituruočiau ir užpakaliuką. Matyt, yra matęs tas jos užpakaliukas ir daugiau, negu tatuiravimą! O tuo metu kaip tyčia atėjo firmos savininkas, ir pamatęs šią, kabutėse, pornografiją, mane atleido iš darbo.
– Bet kokia čia pornografija, čia menas, – pasakiau jam.
– Tu teisus, Jonai, bet ne visi tai supranta. Jeigu tu būtum mano viršininkas buvęs, tai nebūtum atleidęs. Mano savininkas žino, ir tą man pasakė, kad hitlerininkai savo kaliniams tatuiruodavo jų kalėjimo numerius, todėl jis mãno, tarsi uolus katalikas, kad tatuiruotis reikia santūriai: tik slibinus, drakonus, liūtus ar tigrus ant peties. Bet jeigu jau yra ir spaudos laisvė nuo 1904 metų, tai ir tatuiruotis kiekvienas gali taip, kaip norisi.
– Tu teisus Arnoldai, pasakiau jau pastebimai apgirtęs, nes dar namie buvau išgėręs degtinės; čia bare, jau pirmieji alaus gurkšniai slėpinančiai prie to prisidėjo.
– Bet vis dėlto įdomu, už ką tave atleido tokiame retame ir talentingame versle? Juk rasti tatuiruotoją – ne juokas. Kiek žinau, jį prancūzai atrado, tatuiravimą?
– Oi ne, Jonai. Atrado polneziečiai, o ne joks koks nors jūreivių kapitonas Džeimsas Kukas.
– Bet dabarties amžiuje vien nusikaltėliai tatuiruojasi. Ir katorgininkai.
– Oi ne, pažiūrėk kiek panelių yra išsitatuiravusių. Net ant užpakaliuko kai kurios išsitaituruoja, nors tai vieta, kurios niekas niekada nepamato! Tiksliau sakant mažai kas pamato. Tik išrinktasis ir tie, kurie gauna prieigą prie tos šlovingos jų kūno dalies.
– Argi aš nežinau. Bet nemačiau nė vieno užpakaliuko ištaituruoto. Tiksliau sakant – vieną mačiau, bet čia nesikartosiu ir tau nepasakosiu. Skaityk mano raštus ir pamatysi.
– Jonai, man nereikia skaityti, aš pats savo nuosavomis akimis visa tai esu matęs, o katorgininkų, kaip tu sakai ir žinai, jau nėra. Čia tau ne Dostojevskio laikai, kai katorgoje jis buvo apkaltas geležimi – grandinėmis ant rankų ir ant kojų.
Jis pakėlė bokalą ir išgėrė net kelis gurkšnius iškart, kai aš tuo tarpu tik po vieną mažą gurkšniuką gėriau, kad kuo ilgiau čia pasėdėtume.
– Arnoldai, – nors esu piemuo, sakau jam. – Bet žinau, kad pamišėlis Hitleris savo SS kareivius tatuiruotėmis žymėdavo: ištatuiruodavo jiems kraujo grupę. O man tik pase ji buvo pažymėta.
–Tu teisus, man tai yra žinoma.
– Na gerai. Pamišimą palikus istorijai, papasakok už ką tave atleido iš darbo. Juk tatuiruotojų daug nėra, ir svaidytis tokiomis vakansijomis yra prabangu, – myniau vis tą patį.
– Tu teisus, Jonai. Bet mane atleido už nieką. Jau sakiau. Tiksliau, už nuogą panelės užpakaliuką. Jei mokėčiau bylinėtis, kompensaciją gaučiau.
– Tai kaipgi tatai?
– Ogi šitaip. Ištatuiravau vienai panelei papus, paskui ji užsinorėjo išsitaituruoti ir užpakaliuką, išsirengė nuoga, ir besidarbuojantį mane prie jos užpakaliuko firmos savininkas užklupo. Tuoj patikrino ir rado, kad aš čekio nesu išmušęs už šią paslaugą; tai viena. O kita priežastis – kad politikuoju, nors tas politikavimas buvo tiktai ant jos užpakaliuko rašymas. Nepajamuotas čekis ir jos nuogumas salone jam davė dingstį mane atleisi. Ai, eina jis po velnių, aš greit kitą darbą susiradau ir nenoriu apie jį nei šnekėti. Dar nežinau, ar ne KGB jam liepė mane atleisti; jie ikšiol viską tebevaldo.
– O apie ką tu nori šnekėti, pasakiau vengdamas opios KGB temos.
– Apie tą, dėl kurios iš darbo išlėkiau, galiu paporinti.
– Tad susimildamas pasidalink ir su manim šia istorija. Gal romane aprašysiu.
– Šito tai nenoriu. Bet klausyk. Jokios istorijos čia nebuvo, bet jeigu nori, tai papasakosiu.
– Tatuiruotė saugo nuo piktų dvasių, taip man sakydavo tie ateinantys tatuiruotis. Nori apsisaugoti nuo nesėkmės, todėl ir ateina. Dažniau, žinoma, mano, kad tai puošmena. Nors nei nepagalvoja apie tai, kad įrašai odoje yra ne vienadieniai, o amžini. Jų nenusiprausi, kad ir kiek besimuilintum. Muilu nors ir ūkišku. Man kartais būdavo gaila tatuiruoti jaunus žmogelius, kurie ekstazės pagauti nežino ką daro. Bet tarsi niekšas aš nieko jiems nesakydavau, nes čia komercija: aš negalėjau sėdėti be darbo toje Prūsų gatvėje, studijoje. Čia netoli nuo Vilnelės, buvo įsikūrusi mūsų tatuiravimo kontora. Norėjau pasakyti tatuiravimo mašina. Tačiau aš – joks mašina. Dirbau salone tik aš vienas, ir rankų sudėti mažai betekdavo. Dabar daug žmonių šitaip gadinasi, nori būti panašūs į nusikaltėlius. O kai supras, kad nusikaltėliu geriau nebūti, bus per vėlu.
– Ką aš čia tau norėjau pasakyti. Aaa! Tai atėjo, smalsiai ir nedrąsiai pravėrusi duris, pas mane panelė, kokių dvidešimties metų, gražuoliukė, tokia, kad pirma ją pabučiuotum, o tik tada tatuiruotum, ir sako:
– Noriu išsitaituruoti ant krūties. Ant abiejų krūtų.
Aš truputį išsižiojau, nes tokių klienčių man dar nebuvo pasitaikę, kaip ir viso veido išsitaituravimas. Vienas europietis net prezidentu panoro tapti, išsitatuiravęs net ir veidą. Merginos dažniausiai tatuiruodavosi ant peties: kokią nors širdelę, strėlę, ar balandėlį, koksai Kudirkos apdainuotas rapsodijoje „Karvelėli mėlynasai“. Man svarbu imtis darbo. Bet nė to negalėjau, tokį netikėtą užsakymą išgirdęs. Ji buvo tokia graži, tokiomis gražiomis krūtimis, kad vien ją pamatęs aš lytiškai susijaudinau. Bet joms niekad grožio negana, kaip ir pinigų.
– Klausykite, ar jūs girdite ko aš prašau, – pratarė ji, kai aš susijaudinęs gromuliavau jos užsakymą ir tylėjau.
– Girdžiu gerbiamoji, ir viską padarysiu, ko jūs prašote. Tačiau jūs dar ne viską pasakėte ko prašote.
– Aš prašau ant krūtų išpiešti graikų kalbos raides, kurios reiškia viską: alfą ir omegą. Turbūt susigaudote ką tai reiškia. Ar reikia ir dar aiškinti. Bažnyčioje ant tabernakulių šios raidės.
Supratau, kad ši mergelė ne pėstininkė, ir eisenos kuprinė jos pečių nebeslėgs ir nebeslegia. Motorizuota kokiu nors Jaguaru, ne tik žiniomis. Aš net pasižiūrėjau pro langą ar nesimato kokios nors įspūdingos mašinos, galbūt atidengtu stogu ir dvivietės, kurioje tebeskamba muzika, ne tokia senamadiška (bet patrauklia), kaip „tataram darom dam“.
– Žinote, aš suprantu. Tik nežinau kokiame aukštyje jums ant krūtų reiks ištaituruoti. Ir iškart sakau kainą: šimtas litų.
Nors jeigu atvirai, Jonai, tu pats tą žinai, būčiau ištatuiravęs jos papus veltui, šitaip, Dieve man atleisk, ją nuskriausdamas, nes pažymėsiu tuo, kuo ji senatvėje labai bodėsis, bus labai, iki prakeiksmo, nepatenkinta. Keiks mane. Netgi senatvės nesulaukusi bodėsis. Kam tai neaišku. Man rodos, aišku visiems, bet tik ne jai, dėl kurios iš darbo aš išlėkiau.
– Rytas atėjo, o tau manęs nereikėjo, – staiga ji pasakė man nei iš šio nei iš to. Nesupratau, kaip galima tokios nenorėti, nejaugi iš viso įmanomas toks nenoras, tokią turint. Ji ir kūninga, todėl kad jos nenorėtų, tai nebent, dovanokit, tik koks nors pederastas. Į tuos jos žodžius aš neatsiliepiau, nes jie nesiderino, nebuvo aktualūs mano komercijai. Juk mano alga priklauso nuo to, kiek ištatuiruoju.
– Tai koks jūsų užsakymas konkrečiai? – paklausiau pasiryžęs ir pasiruošęs darbui.
– Mano užsakymas toks: ištatuiruokite abėcėlę „viskas“: ant kairės krūties raidę alfą, o ant kairės – omegą. Žinote kaip atrodo omega? Ji pakėlė akis į mane: tokias skvarbias ir mėlynas kaip dangus, kad aš vos neapalpau dėl jų tiesumo ir dėl dar didesnio jos gražumo. Nesulaukusi atsakymo ji prasegė savo sakvojagišką rankinuką, išsitraukė užrašinę, ją atvėrė pirmame pasitaikiusiame puslapyje ir nupiešė man raidę omegą: rutuliuką su į šonus atšlijusiom kojom jo apačioje.
– Žinau, panele, tatai tai žinau. Man, pavyzdžiui, Daukantas jaunystėje buvo alfa ir omega, nors dirbu nefilologinį darbą. Aš tik noriu paklausti kokiame aukštyje raides reiks jums ištatuiruoti.
– Aš gi parodysiu.
Ji tuoj prasegė marškinėlius ir bakstelėjo vienon savo krūtin ir kitom. Krūtys buvo liemenėle suveržtos. Pirmą akimirką man ir dėl to jų pagailo: kam jos taip suveržtos? Negi negali palaidomis vaikščioti?
Na ką aš galiu daugiau pasakyti? Pats supranti, Joneli. Liepiau jai sėstis į fotelį, kuris kaip kirpykloje, didžiulis, ir veidrodis priešais yra, ir liepiau nusirengti. Ji buvo su suknute, susegama nuo diržo iki pasmakrės. Ji tą suknutę atsisegiojo ir liko tik su liemenėle, kremo spalvos, kuri kažkodėl man žiauriai nepatinka, nes primena žmogaus odą, iš kurios padarytą turėjo rankinuką Eva Braun, jei neklystu. Dar ir vėl paklausiau kokioje vietoje tatuiruoti. Ji parodė lakuotu pirštu tą papo vietą, kur baigiasi liemenėlė. Galėjau pradėti darbą, bet nepraleidau progos ją išrengti.
– Nusisekite liemenėlę, pasakiau jai.
– Argi tai būtina.
– Taip būtina, atsakiau sausai tarsi nekaltas chirurgas, gydytojas apžiūrintysis.
Ji atsidususi pakluso, nusisegė liemenėlę. Neturėdama kur ją padėti, įsidėjo į rankinuką. Pasirodė nuostabios jos išlaisvintos krūtys: didelės, pilnos, nuo kiekvieno jos judesio palinguojančios. Toliau pats supranti, bet kai ko gal ir neatspėji: aš dešine ranka tatuiruodamas, kaire ranka buvau suėmęs jos krūtį iš apačios. Būtina tai nebuvo, tačiau atsispirti prisilietimui aš taip pat negalėjau. Turėjau tam teisę, nors ir spekuliatyvinę. Ji nieko nesakė, kad jos papą laikau iš apačios, bet kai prisiliečiau, ji vos vos krūptelėjo ir net savo rankas kilstelėjo link savo krūtų, lyg norėdama mano ranką atmesti. Dar tiesa klausė, tikslinosi kurią krūtį pirma geriau tatuiruoti alfa raide: kairę ar dešinę. Pati siūlė pirma kairę, o paskui dešinę, ir aš jai pritariau. „Juk skaitome ir rašome iš kairės į dešinę, o ne atvirkščiai kaip žydai“, – pasakiau jai.
– Tai turėjai trupučiuką laimės, – pasakiau Arnoldui.
– Na žinai, ne trupučiuką. Tokie papai tai ne trupučiukas. Net gailėjausi, kad taip greitai išpiešiau: pirma ant vieno papo, o paskui ant kito gan nemažas raideles. Kaip lito moneta. Taip ji prašė.
Bet tuo mano laimė, ir nesėkmė, nepasibaigė. Ji davė užsakymą dar ir antrą: ant užpakaliuko, ant kairės jo pusės išpaišyti penkiakampę žvaigždę, o ant dešinės – Hitlerio svastiką. Šiam reikalui – Jonai, patikėk, – ji išsirengė nuoga visiškai ir man tuos ženklus betaituruojant kaip tik ir atėjo firmos savininkas, kuris mane už šią politiką išpirdolino iš darbo. Išvarydamas iš darbo pasakė: tau buvo sakyta politinių ženklų netaituruoti.
– Nekaltai tu nukentėjai, Arnoldai, – pasakiau jam.
– Tu teisus Jonai, – atsakė jis man. – Bet vis dėl to ta tatuiruotė tokiai gražiai mergaitei buvo nereikalinga. Tiek ant krūtinės, tiek ant užpakaliuko. Jeigu nebūtų ji tatuiravusis, tai tatuiruotojo darbą ir dabar dirbčiau, pelningas buvo. Ne tik, kaip matai, ir malonus Bet jaunystė, Jonai, yra durnystė.
Mes užsisakėm dar po vieną bokalą alaus, kalbėjomės apie investicinius čekius ir apie perestrojką, o man neišėjo iš galvos, kas jam su nuogale atsitiko, kuriai paliko neblėstančius įrašus, dėl kurių ateityje jai teks gailėtis. Nežinojau, gėrėtis vaizduotėje jos krūtimis, ar gailėtis, kad taip atsitinka. Padavėja mums mandagiai atnešė, ką užsakėme ir mandagiai išeinant padėkojo, kad pas ją lankomės. Pamačiau, kad ir jos krūtys labai geidulingos.
 
2016 m.