Užvaldęs garbės troškimas,
kai vien tik apie tai sukasi mintys,
atrodo lyg psichinė liga,
išspyrusi iš po kojų pagrindą.
Garbinkite mane –
esu geriausias, gabiausias, tobuliausias,
nepakeičiamas...
nors pats ką tik sakė:
Nepakeičiamų nėra...
Bet iš tikrųjų esu labai nelaimingas
ir kompleksuotas žmogelis,
bijantis,
kad nustojus jį garbint,
sustos ir gyvenimas...
Ne – gyvenimas tęsis –
bus jau kitaip, bet bus...
o kai sustos – sulygins visus:
garbingus ir nedorėlius,
direktorius ir mažus,
valdovus ir benamius...
Tik paminklai bus pagal išgales,
o atminimas pagal nuopelnus...
Visi į dulkes pavirsim...