Man patinka šiuolaikinis grožis,
Marškinėliai, vėjo plakami.
Man patinka nekaltybės rožė,
Jos žiedai, į plaukus segami.
 
Man patinka amžinas troškimas
Atpažinti vynuogių kekes
Ir pajusti, koks svaigus jų vynas,
Kai jų svoris manyje nuskęs.
 
Man patinka rausvas lūpų skonis,
Kai dangus nupuola taip žemai,
Man patinka vasaros kelionės
Ir svetingi užeigos namai.
 
Man patinka rausvas lūpų grožis,
Marškinėliai, vėjo plakami,
Man patinka nekaltybės rožė,
Jos žiedai, į plaukus segami.
 
Man patinka tas tylus beldimas
Į bežades ir tylias duris
Ir tas amžinas kankinantis laukimas,
Kas šiltai duris atidarys.
 
Man patinka nekaltybės šukės,
Džiaugsmo ašara, sudužusi staiga,
Tavo veidas, netikėtai atsisukęs,
Netikėta ilgo karo pabaiga.
 
Man patinka pažinimo medis,
Išauginęs laisvės viliones,
Man patinka jo vaisius suradęs
Ir pamynęs vergo grandines.
 
Nepatinka, kai tėvynę pavadina
Be komandos be komandos gimtine –
Šventą vardą šventą vardą pagadina
Ir prisidengia nuo liaudies miline.
 
Man patinka ta būties pilnatvė,
Į kurią tikėjimas atves,
Man patinka Gedimino gatvė –
Grindinys, nežinantis manęs.
 
Man patinka rūkančios merginos,
Jų aistringi meilės bučiniai,
Meilės paslaptys, kurių mažai kas žino
Ir kurių aš pavergtas seniai.
 
Man patinka krištolinės šukės,
Džiaugsmo ašara, sudužusi staiga,
Tavo veidas, netikėtai atsisukęs,
Netikėta ilgo karo pabaiga.
 
 
          Parašiau apytikriai 1987 metais,
          iš dalies atkūriau 2012 metais.