sušoku mėnesienai šokį
šūkiams aidint
ar girdint tik save
nepasitikint aukštom vietovėm
niekad
nežinai kada ketinsi šokti
pavėjui
suploju delnu nevilčiai į skruostą
kuri apima tada
kai esi vis nepasiruošęs
tapti tuo kuo kažkada norėjai
būti
išeičiai kuri aplanko tik tada
kai nebėra laiko
trauktis
įdomus juk tas likimas mūsų
ieškom kelio
bet randam vis ne tuos vartus
rodos
ateity juk
noris padaryti kažką tikrai verto
parašyti pjesę
apie nuodėmingųjų gyvenimus tikrus
o gal
nutapius sielos piešinį atiduoti jį
į svetimos draugystės glėbį
kai skonis jau labai
kartus