Mintyse liečiame gyvenimo stygą,
Vidinis virpėjimas nuplaukia tolyn...
Atverčiam knygą neskaitytą,
Jos personažai įstringa širdin.
 
Nuskinam geltoną rožės žiedą –
Dovanojam draugystės vardu,
Vakaro tyloje lakštingala gieda,
Jos skambėjimas nutolsta aidu.
 
Kartais atveriam draugui širdį,
Kada skausmas sukausto staiga,
Ar tyliai dejuojam – niekas negirdi,
Kentėti – žmogaus stiprybė, jėga.
 
O skubantis laikas palieka mus,
Nutolstanti žingsnių aidą girdi tyla –
Rusenanti vilties ugnelė grįš į sapnus –
Viskas nurimsta, tyloje atslenka tamsa...
.........................................................
Laikas įsuka karuselės ratus –  
Palieka skrieti joje – mes gaudom
Sklindančius aidus – kol nutrūksta styga.