„Tuo, kad kitą uždarysi į beprotnamį, savo proto neįrodysi“.
F. Dostojevskis
 
Ponai, jūs dabar sakysite, kad aš iš tikrųjų pamišęs – kliedesius aprašinėju. Bet tuo netikėkite, jeigu ir patvirtinta kur nors rasite. Užtenka vieno įrodymo, vieno vienintelio: jei aš būčiau pamišęs, KGB gaujelė manęs, mano minčių nesektų. Ir nekankintų bangomis, kas kaip tik ir yra man svarbiausia – daug svarbiau už tai, kuo mane laikote ar palaikysite. Žinoma, kadangi KGB jau tris kartus – tris kartus laisvoje Lietuvoje – per prievartą buvo mane išvežę į psichiatrinę ligoninę Naujojoje Vilnioje, tai dėl to ir sakysite, kad viskas aišku. Viskas aišku būtų gal tik tada, jei smulkiai aprašyčiau kaip tai įvyko, kiek ir kaip aš ten iškentėjau, nes sunkiaisiais, tiesiog neatlaikomais kankinimais bangų pagalba mane kankino labiausiai tada, kai buvau ligoninėje, o buvau joje ilgus mėnesius ir dar nepamiršau visų detalių ir pergyvenimų, kuriuos iškentėjau. Daug kartų norėjau juos aprašyti, bet vis pabijodavau – kad už mano raštus vėl į ligoninę neišvežtų. Bet aš visą laiką kenkiu pats sau, o šiuo raštu – gal labiausiai. Tai parankiausias įrodymas, kad aš sergu kliedesiais, juntu tik tariamai esančius reiškinius ir dalykus, o realybėje jokia KGB gaujelė, bangomis mane kankinanti, neegzistuoja. Deja, yra kitaip. Yra taip, kaip sakau – egzistuoja.
Nežinau nuo pradėti tai, ko dar nepradėjau. Man rodosi, kad daug kam norisi, jog manęs kankinimai būtų ne tikrovė, bet haliucinacijos, „briedas“, suvokimo sutrikimas. Jeigu labai jums norisi, tai nuo to ir pradėsiu, o kuo pabaigsiu, matysis baigiamąjame sakinyje. Nors iš jo irgi vargu ar kas nors paaiškės tiems, kurie kankinimais netiki.
 
Negaliu nepaminėti štai kad ir šio atsitikimo. Neseniai Šlavantuose, kurioje kunigavo kunigas Juozas Zdebskis klebonijoje, buvo atidarytas jam skirtas muziejus. Šventoriuje yra jo kenotafas. Buvo šeštadienis. Aš dėl to specialiai atvažiavau net iš Vilniaus. Diena pasitaikė karšta, nors metas dar ankstyvas, tad bažnyčioje vėsa buvo labai atgaivi. Vyko Šventosios Mišios, kuriose pamokslą sakė pats vyskupas, atvažiavęs net iš Panevėžio. Dėl Zdebskio atvažiavo. Atkampiuose Šlavantuose vyskupas retenybė ir didelis įvykis, ypač anksčiau, o smetonlaikiu, tai, manyčiau, išvis. Pamokslo sakyti jis įlipo net į amboną, nors jau seniai čia pamokslams joks kunigas į amboną nelipa. „Kunigas Juozas Zdebskis pamokslus sakydavo iš sakyklos, todėl ir aš į ją įlipau“, – sakė tas Panevėžio vyskupas K. Jis viešai ir drąsiai pasakė, kad kunigą Zdebskį 1986 metais nužudė. Bepridurčiau, kad į mašiną, kuria jis važiavo, trenkėsi pienovežis. Taip jis ir žuvo. Manau, kad tai buvo KGB operacija, netgi ofenzyva. Parapijonys įdėmiai klausėsi vyskupo pamokslo, kaip ir aš, o vakare vyskupo iškalbą net per „Panoramą“ LRT parodė. Žinoma, tai garbė televizijai. Lakstė per Mišias operatorius ir filmavo, pats mačiau. Per tai net pinigėlį pražiopsojau įmesti į kunigėlio kraitę, kai jis pinigus aplinkui eidamas rinko, nes akylai stebėjau ar manęs nefilmuoja.
Po Šv. Mišių vyko muziejaus atidarymas. Kai perkirpo raudoną juostelę, visi maldininkai suplūdo į kleboniją to muziejėlio pasižiūrėti. Kiekvienas apsirengęs šventiškai. Bet prieš tai dar reikėjo karštyje palaukti kol jį atidarys ir išklausyti įžangines atidarymo kalbas. Aš stovėjau medžio pavėsyje prie vienos ponios, kuri laikė sau ant pečių anūkėlę. Tas vaikas niekuo nesidomėjo; gal vien tik tuo, kas arti ir aplinkui. Tai poniai netikėtai nukrito ant plaukų beržo lapas, visas geltonas. Nežinau kaip vėjas jį nuo beržo nulupo, nes dar ne žiema buvo, bet, matyt, pernykštis ant medžio buvo užsilikęs, o ne iš dangaus nukrito. Vis dėlto ošė stebuklingas pavasaris, kuris ir užmetė tai moteriai ant plaukų lapą, ant tamsių plaukų, tokių kaip mano. Viso šio renginio gražumas buvo man ir tai, kad ta anūkėlė, išplėstomis akimis žiūrėdama į beržo lapą plaukuose, labai nustebo. Beržo lapas, kaip žinome, yra tarsi iškarpytas, profiliuotais kraštais, kaip sovietmečiu ir anksčiau būdavo profiliuojamos foto nuotraukos. Taigi anūkėlė su kūdikišku natūralumu, susirūpinusi ir net nusigandusi pasakė didelę naujieną: „Močiute, tau į plaukus lapas nukrito“. Ji nieko net nedarė, neėmė jo nuo plaukų, lyg nežinodama ką daryti, kol močiutė nepasakė kaip elgtis, kad reikia tą lapelį numesti. Be abejo, patogu sėdėti močiutei ant pečių, o seneliui būtų dar patogiau. Bet mergytė nežinojo nė to, koks nežemiškas malonumas ant pečių ją turėti, tarsi antrąjį savo vaiką, savo nugyventame gyvenimėlyje. Aš negirdėjau, ką močiutė anūkėlei pasakė, bet ta, kuo atsargiausiai ir labai stropiai išėmė tą lapą jai iš plaukų ir paleido pavėjui. Tada vėl nežinojo kuo čia jai užsiimti, sėdint tokiame aukštame soste, ir žiūrėjo ar daugiau lapų nenukris.
Nekantrumu užeiti degiau ir aš, nes kol diduma žmonių iš klebonijos neišeis, joje per tokią tirštą minią nieko nepamatysi. Pagaliau įėjęs kai žmonių praretėjo, pabuvojau kiek noriu šioje klebonijoje, kurioje kunigas Zdebskis pragyveno dvylika metų. Apžiūrėjau ekspoziciją stebėdamasis retais eksponatais; ir tais, kurie liudijo, kad jį KGB sekė ir Šlavantuose. Šypseną sukėlė vitrinoje esantis jo fotoaparatas FED, kurio pavadinimas iššifruojamas šitaip: Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis. Aš tik senatvėje šitą abreviatūrą sužinojau, o jis gal išvis nesužinojo. Muziejuje gavau ir dovanų – naujausią knygą apie kun. Zdebskį „Bažnyčios riteris“. Tai iš tikrųjų pats garsiausias kunigas iš visų pokarinių kunigų, tą ir vyskupas paminėjo.
Bet kas man nutiko! Viską nuodugniai muziejuje apžiūrėjęs, su ta knyga po pažastimi aš palengva, žmonių neužkliudydamas, nes daug smalsuolių klebonijoje dar buvo, žengiau pro slenkstį iš klebonijos laukan. Bet, o Dieve, kas čia manęs laukė! Vos peržengiau klebonijos slenkstį, žiūriu stovi... kunigas Juozas Zdebskis! Gyvas ir sveikas, apsirengęs pilku klasikiniu kostiumu ir su kunigo „koloradka“ pakaklėje. Nepažinti aš jo negalėjau, daug kartų esu matęs jį gyvą, nemažai jo nuotraukų mačiau, ir šiame muziejėlyje jų ką tik mačiau. Tai smūgis! Netikėtas ir, blaiviai mąstančiam, atrodytų, neįmanomas smūgis psichikai.
Išsigandęs – ne tiek nustebęs, kiek išsigandęs – aš atšlijau ir atbulas žengiau per slenkstį atgal ir sustingau prie staktos, pagarbiai praleidau jį įeiti vidun. Sekundei kitai praėjus, Zdebskis įžengė į kleboniją ir pamaldžiu lyrišku poeto kunigo žvilgsniu, koks jam būdingas, į mane pažvelgęs sako, beveik nestabtelėdamas: „Ačiū, kad apsilankėte!“. Iš paskos jam įėjo ir šlavantiškis kunigas, ilga sutana apsivilkęs, kuri net ir batus dengė. Girdėjau, kad jis rumunas, bet lietuviškai, kiek esu girdėjęs, šneka ne prasčiau kaip lietuviai. Tas labai stebėtina ir malonu, geidautina, kad kuo daugiau tokių žmonių atsirastų – Lietuvos ir neLietuvos žmonių, Jurgių Zauerveinų, kuris parašė nemirštamą giesmę kuo mes esame gimę. Svarbiau kitkas man buvo: kaip aš Zdebskį galėjau pamatyti, jei jis žuvo 1986 metais ir dabar esu jo muziejuje!! Labai nusiminiau dėl tokio susitikimo, bet sekundėlę gal ir šyptelėjau: Dieve, kaip būtų gerai, jeigu būtų jis gyvas! Deja, tai buvo tik dyvas, kurio negaliu išsiaiškinti iki šiol... – kaip aš jį galėjau pamatyti! Žinoma, aš galėjau paėjėti jam iš paskos, kai įėjo į kleboniją ir atidžiau jį apžiūrėti, tačiau man nebuvo jokios dvejonės, jog tai tikrai buvo jis – kunigas Juozas Zdebskis. Be to, mane nuo šio tokio netikėto susitikimo buvo apėmusi baimė, tiesiog kraštutinė baimė. Jei nebūčiau pamatęs jam iš paskos einant dabartinio Šlavantų kunigo, tai gal būčiau ir suabejojęs, bet jie abu netgi kalbėjosi, garsiai ir normaliai, ir aš pažinau Zdebskio netgi ir balsą, kaip ir dabartinio kunigo šlavantiškio, kuris kalba truputį dusliai. Kai Zdebskis praeidamas pažvelgė į mane, aš net nutirpau. Tas jo žvilgsnis parodė netgi ir tai, kad jis, Zdebskis, mane pažįsta, akys tai aiškiai sakė, aiškiau negu lūpomis sakoma, nors aš jam nė išpažinties niekada nesu davęs, nei Švenčiausiojo priimti kada nors eilėje stovėjau, kuris vadinasi Dievo kūnas (bet gal blogai šį dalyką atsimenu). Pažino mane ir Šlavantų kunigas rumunas, nežinau kokia pavarde, Zdebskui iš paskos ėjęs, nes vardu mane pasisveikino ir tokiu pačiu pažįstamojo žvilgsniu į mane pažiūrėjo kaip ir Zdebskis. Jis, šlavantiškis rumunas, praeidamas man net į koją spirstelėjo, užkliudė, bet taip nežymiai užkliudė, kad nebuvo jokio pagrindo dėl to nė atsiprašyti. O kunigą Zdebskį atsimenu ir iš jo Mišių: jis jas Šlavantuose laikydavo... labai ilgai. Taip ilgai, kaip joks kunigas. Rodos visų Mišių trukmė yra vienoda, o jo Mišios būdavo tiesiog begalybė, kone be pabaigos; atsiprašant, vos ne burbėti, muistytis pradėdavau, kad jos taip ilgai trunka. Net jeigu ir didžiausi šalčiai būdavo, vis tiek Mišios būdavo ilgos. Aš stebėdavausi kaip jam nešalta, kaip jis šaltį iškenčia vien Mišių drabužiais bebūdamas apsirengęs. Tokia nusistebėjimo mintis man būdavo per Mišias Šlavantuose. Įvairiose Mišiose daug sykių buvau, bet kad jas laikytų taip ilgai kaip kunigas Zdebskis – nesitaikė man niekad, ir nesitaiko. O jau ir lankytis bažnyčioje lioviausi, nes neišmaldavau, kad gaujelė bangomis manęs nekankintų, kad mano minčių nesektų. Pradėjau tikėti monsinjoro Svarinsko asmeniškai man pasakytais žodžiais: „Saugumo mes neturime...“. Nuo savęs priduriu: jeigu egzistuoja tie, kurie mano mintis, mano protavimą seka ir bangomis kankina.
 
Nuo haliucinacijų nėra kaip gelbėtis, jos man iš tikrųjų atsirasdavo. Bet nuo ko? Ogi dėl nuotolinių kankinimų bangomis: bangų sriautu veikia mano smegeninę ir išgauna visokių pačių neįtikinamiausių dalykų: regos, klausos haliucinacijų ir bet kokių kitokių: uoslės ir skonio, lytėjimo. Visokių. Kokių gal dar nei psichiatrijos mokslas nežino, bet tų, kurių nežino čia ir neaprašinėsiu, aprašyčiau pats moksliniame straipsnyje, tačiau toks straipsnis kol kas dar niekam nereikalingas... Pagaliau aš nežinau kokių haliucinacijų garbusis skaitytojas norėtų iš manęs gauti. Nežinau, ir to, ar kas nors perskaitė mano elektroninę knygą „Spindėk!“, kuri mažne devynių šimtų puslapių, ar skaitė mano elektroninę eilėraščių knygą „Žydinti vyšnios šakele!“, mano dienoraštį „Ave, crux!“. Jos daug ką paaiškina. Aš jaučiuosi labai nužemintas ir sunkiai bedrįstu bet ką viešumai pateikti, o šias haliucinacijas, prie kurių dabar atsisėdau, galbūt netgi išmesiu parašęs, nes jos savižudiškos ta prasme, kad galima spekuliatyviai sakyti, jog manęs bangomis niekas nekankina, tai haliucinacijos. Tačiau literatūra mane traukia kaip magnetas, todėl ji ir pergali blaivųjį, praktišką protą. O kas mane nužemino iki žemės graibymo, negi nesu užrašęs: KGB gaujele, kurie bangomis mane kankina, seka mano mintis ir judėjimą. Jie. Šitai kartojau ir kartosiu iki įgrisimo, iki gyvo kaulo, nes tai man svarbu kaip gyventi ar jau mirti ir negyventi.
 
Laikas prisiminti kai kuriuos haliucinacinius įvykius. Vis dėlto tęsiu šią temą, kad ir kokia ji man nenaudinga ir jaučiu didžiulį pasipriešinimą – protas man diktuoja: nerašyk apie tai, ką esi sumanęs, nes pralaimėsi. Laimėsiu ar pralaimėsiu, bet kaipgi aš galiu nepasakyti, kas man atsitiko vakar dieną, kai labai anksti grįžau iš darbo, ir atsitinka taip dažnai. Tai mano gyvenimo kasdienybė. Va.
Dirbu Lietuvių kalbos institute, dažniausiai pusę dienos, ir vos ištrūkęs iš darbo, artimiausiu autobusu parvažiuoju namo... ir vaikštau iš savo kambario į virtuvę, bei atgal. Viliuosi, kad dėl tokio primityvaus mano egzistavimo KGB mane amnestuos: neseks minčių nei judėjimo ir, tai svarbiausia, – nekankins manęs bangomis. Tai va kas vakar nutiko.
Po namus bevaikščiodamas pajutau, kad... kažkas eina man iš paskos. Eidamas pradėjau justi alsavimą man į pakaušį ir žingsnius pradėjau girdėti. Beprotiškai išsigandau ir atsigręžti labai bijojau. Prisiminiau, kad kartą seniai, kai atidarė Valdovų rūmus, nuvažiavau su savo draugu Broniumi pažiūrėti tų rūmų interjero. Kai atvažiavome, ten jau, prie archajiškų vartų, jau buvo išsirikiavusi eilė, kaip prie gastronomo tarybiniais metais, netgi ilgesnė. Atsistojom eilėje ir mes, ir netrukus pajutau, kad kažkas man alsuoja į pakaušį, tarsi vėjelis pučia, plaukus kedena, kuriuos kaip tik neseniai buvau išsiplovęs ir jie šiaušėsi, kėlėsi nuo menkiausio dvelktelėjimo. Atsisukau ir pamačiau, leiskit sakyti kaip vertinu, pamačiau KGB žmogų, kuris tyčia pūtė man į pakaušį. Pūtė tyčia, iš kėgėbistinių paskatų. Jis buvo puse galvos už mane aukštesnis ir pūsti jam buvo labai patogu, bereikėjo tik drąsos turėti, o kvapo ir oro visuomet yra, kol gyvas esi. Jis buvo ne pusamžis, o už mane kokiais penkeriais metais vyresnis, apsivilkęs trumparankoviais šviesiais, beveik baltais marškiniais ir visiškai juodom kelnėm. Veidas buvo, bent jau man, šlykštus, kaip ir kiekvieno KGB provokatoriaus. Kai atsisukau į jį, mimiką jis nutaisė labai rimtą, bet veide vis tiek buvo išlikusi pašaipos grimasėlė. Tas jį labiausiai išdavė. Supratau, kad jam nė nerūpi: susivoksiu, kad jis dabartinis kėgėbistas, ar ne. Mane apėmė pyktis dėl tokio jo, atsiprašau „smirdėjimo“ man už nugaros (jis dar kažką pasityčiojančio ir šnekėjo apie mane), dėl to, kad tyčia pūsčioja man į pakaušį, todėl gal pirmąsyk savo gyvenime, labai drastiškai pasipriešinau: „Jei dar kartą papūsi, trenksiu į veidą“, – pasakiau. Jis nustebęs dėl tokios mano drąsos, pravėpė žandikaulį ir sako, vis tiek drąsiai: „O, žmogus piktas, tikrai“. Taip jis išsidavė, kad yra tyčinis. Bet labiau negu žodžiai jo tyčiškumą rodė jo šypsenėlė veide, kad jis toks, kokiu pavadinau.
Šis momentinis prisiminimas, man neaktualus šią akimirką, kai vaikštau po savo butą. Prisiminiau jį tik todėl, kad pajutau, jog... kažkas man eina iš paskos ir net į pakaušį alsuoja mano bute. Taip, tikrai taip. Eidamas aš girdėjau, kad kažkas ne tik alsiai, giliau, negu aš, kvėpuoja man už nugaros, bet ir žingsniai buvo girdėti. Aš vaikščiojau basas, taip pat ir tie žingsniai man iš paskos girdėjosi baso jo, kažkokio pragariško nevidono, žingsniai. Viena papildė kita: girdėjosi alsavimas ir girdėjosi žingsniai, todėl neliko man abejonių, kad tikrai man iš paskos kažkas eina... mano bute, nors savo esu užsirakinęs iš vidaus ir niekas čia patekti negalėjo. Bet toliau šio klausimo nesvarsčiau, tik užsispyręs ir nė neatsigręždamas žingsniavau toliau pirmyn ir atgal. Apsisukdamas nieko nepamatydavau, nors labai budriai akies krašteliu tą tyriau. Man per sunku buvo suprasti, kaip į mano butą pateko tas, kuris iš paskos eina. Buvau išsigandęs net iki garsių širdies tvinksėjimų. Man net ausyse, smilkiniuose pradėjo daužytis kraujo tvinksniai, visose gyslose ūžė. Kažkas tikrai eina man iš paskos. Bet atsigręžti bijau. Nežinau kodėl. Todėl, kad aš jį pamatysiu, todėl bijau. Pagaliau, atsigręžimas į jį, būtų mano kapituliacija jam, ir šitaip galvojau. Bet, antra vertus, baisu, kad ir į pečius jis man nesmūgiuotų, neduok Dieve peiliu. Juk gintis, kai smūgiuoja į popečius negali niekaip. Man kažkoks orumas neleido atsigręžti. Ne orumas, o paniekinimas, paniekinimas ir nepaisymas tų, kurie ir gatvėje paskui mane eina. Nors bjauriau būna, kai eina ne iš paskos, o priekyje manęs, eina mano maršrutu, kurį aš esu numatęs, nors jis būna ir ilgas. Kartais tokį ėjiką aš pasivydavau ir spirdavau jam į užkulnį. Gaila, kad dažniausiai tai būdavo mergaitė. Tada nespirdavau. Tik vieną kartą užkulnį užkliudžiau. Tada nejučiom sau papriekaištavau: „Tu, Jonai, mergaitei gali įspirti todėl, kad ji fiziškai nepajiegesnė už tave, ir tau niekaip fiziškai neatsakys už spyrimą, kodėl gi tu nespiri vyrui, žmogui, kuris už tave stipresnis?“. Mane gėda apėmė nuo tokio vidinio balso. „Kėgėbizmą, šešėlinį veikimą, reikia naikinti bet kokį ir bet kaip“, – vėlgi bandžiau teisinti save.
Vis nukrypstu nuo to, kas dabar mane jaudina labiau, negu einantį gatvėje. Dabar žingsniuoju savo bute ir girdžiu, kad kažkas iš paskos man eina. Kaip tai klaiku. Visiškai arti. Manyje brendo ryžtas pašokti, stryktelėti prieš jį, bet vis nesiryžau šitaip pradėti gintis. Pagaliau pagavo kažkoks nušvitimas ir aš labai staiga..., labai staiga... atsigręžiau į jį. Ir, deja, labai nusiminiau ir išsigandau: tepamačiau kad iš tikrųjų kažkas eina paskui mane, bet jis tą patį akimirksnį... pradingo iš akių. Vos bespėjau atsigręžti, ir pradingo. Tespėjau pamatyti, kad tai vyriškis. Už mane mažumėlę vyresnis. Pamaniau, kad tai netgi pavojingiau jog vyresnis – daugiau išminties turi kaip elgtis mudviejų dvikovoje. Jauni būna daug smarkesni ir agresyvesni, negu seniai, bet ne tokie protingi, ne tokie strategiški. Aš pats save laikau jau seniu, esu gimęs 1952 metais, kai valdė, rodos, jau Chruščiovas, o galbūt dar netgi pats tautų vadas Josifas Džiugašvilis, Tbilisyje kadaise banką apiplėšęs ir pagrobęs pinigų revoliucinei veiklai, nors greičiausiai, ir savo asmeniniam lėbavimui. Istorija galėtų atsakyti į tokį klausimą, nes aš tesu visų reikalų tik diletantas. Bet man svarbu, kad būtų atsakyta štai kas: kas konkrečiai seka mano mintis ir kankina visokiais kankinimais per atstumą, kur yra jų buveinė, nes aš težinau tik tiek, kad jie įsikūrę Vilniuje.
Dabar man štai baugu, kas baugu kaip niekam kitam: einu savo bute iš kambario į kambarį ir jaučiu, jog kažkas eina man iš paskos. Tikrai tai siaubinga. Juk durys tai užrakintos, dargi ir grandinėle, vilkeliu, iš vidaus užsklęstos, tad kaip jis niekšas pateko į mano namus? Juk tikrai eina iš paskos, atsigręžęs sėjau jį pamatyti: susitaršiusiais plaukais, maždaug 180 centimetrų ūgio, pamišėlišku veidu. Bet veido nedaug bespėjau pamatyti – tepastebėjau, kad nosis kumpa kaip šėtono, o akys kaip anglis juodos ir labai plačiai atmerktos. Ir juokiasi. Tokiu atsimerkimu jis į mane žiūrėjo, tarsi nežinodamas ir vis svarstydamas į kurią mano tarpumentę, į kurią mano tarpumentės vietą man smeigti, kad nuo pačio pirmo smūgio aš krisčiau. Bet peilio jo rankose nepamačiau – mat rankos buvo nuleistos, todėl nežinia ar ką jis laikė jose ar ne. Pamaniau, kad laiko medžioklinį peilį iš makšties ištrauktą, nes, nors neryškiai bet spėjau prieš jam pradingstant, sopėjau su siaubu pamatyti, kad jis apsijuosęs plačiu tarybinio karininko diržu, o prie jo kabo peilio makštis, tačiau joje peilio nebuvo – ji buvo tuščia, vadinasi peilis buvo ištrauktas. Tad peilis gal buvo jo rankoje! Žinoma, visa tai aš mačiau tik per rūką, bet vis tiek išgąsdino labai smarkiai.
Jį pamatęs, staigiai nubėgau prie lovos ir ant nugaros atsiguliau, sunkiai ir giliai alsuodamas. Žvėris, pagalvojau, mane vejasi, baisesnis negu lokys, kuris vienu letenos smūgiu žmogų gali užmušti. Pažvelgiau, kas yra man iš paskos, bet dabar jau nieko nepamačiau. Jis dingo. „Nejaugi tai vaiduoklis“, – pagalvojau. Bet aš žinau, kad man nesivaidena. Tai kaip tai suprasti? Jis pasislėpė už sienos, ir dabar nematau. Gulėsiu, kol jis išlįs, manęs nesulaukęs. Gulinčio niekas nemuša, gal nepuls jis manęs. Atsiguliau, bet prisiminiau apmaudžiai padaręs, kad neuždariau savo kambarių durų, kurių pas mane net keturi – dabar jis galėjo įlįsti į bet kurį kambarį. O reikėjo uždaryti, du iš jų – mano ir žmonos, net užrakinami.
Atsigulęs žiūrėjau į lubas, bet greit nukreipiau žvilgsnį į tarpdurį – žiūrėjau ar jo, to baisaus pamėklės, nepamatysiu. Atmintyje man matėsi jo kumpuota nosis ir raudoni plaukai (oi, pamiršau net pasakyti – jo plaukai buvo tokie raudoni, kad aš net suabejojau ar jie nėra nudažyti). Pamaniau, kad kipšai būna tokiomis nosimis kaip jo – kuprotomis ir ilgomis. Veikiausiai jis ir yra kipšas, nors aš netikintis, nei Dievu, nei pragaru netikiu. Iš kur Dievas galėtų būti, kai nei su Molėtų ar Čilės teleskopu joks Dievas neįžiūrimas, matosi vien bekraštė galaktika ar visata, žvaigždžių nesuskaičiuojama begalybė, kurių kiekviena yra saulė, kaip mūsiškė saulė, po penkių milijardų metų užgesianti, tik labiau kitos žvaigždės nutolusios, negu saulė, todėl menkiau spindi dieviškąja šviesa į mus. Joks Dievas tokio visatos absoliuto nesuvaldytų, nėra čia ko ir spėlioti (man astronomijos bemoksliui). Religija, tai senųjų laikų palikimas, kai dar nebuvo žinoma ar Žemė apvali ar plokščia (todėl negalėčiau beprotiškai pasakyti: „Alachas didis!“). Antai lenkų Kopernikas iš Torunės rašė popiežiui laišką, savo gyvenimo naktis pašventęs dangaus stebėjimams, rašė, kad Žemė skrieja milžinišku greičiu aplink Saulę apskritimais ir įrodė, kad Žemė yra rutulio formos. Ir aš tą žinau: antai, kai Palangoje atostogaudamas pamatydavau Baltijos jūra atplaukiantį laivą, tai pirmiausiai pasimatydavo jo stiebas, o tik paskui visas korpusas; tik vėliau pamatydavau; taigi ir jūra ir vanduo turi apvalumą. Pasaulyje nėra nieko antgamtiško, už tokią nuomonę tik per pirštą Kopernikas liko nesudegintas ant laužo. Bet nežinau kiek aš tikslus šiose žiniose. Jis, lenkas Mikalojus Kopernikas, niekad nebuvo pripažintas, tik dabar. Jo knygą, šį mokslą atskleidusį, inkvizicija uždraudė. Tas Koperniko laiškas popiežiui yra Vatikano valstybės archyve, kaip ir Gedimino laiškai, visi aštuoni, kuriais jis kvietė Vakarų amatininkus atvažiuoti pas mus batų siūti ir stiklą gaminti, kad nereiktų langus aptraukinėti kiaulės šlapimo pūsle. Visi tie, rašyti lotynų kalba, laiškai rodo, kad jis, karalius Gediminas, sutinka ir krikščionybę priimti, jei tik atvažiuotų amatininkystės meistrai, o visų svarbiausia iš svarbiausių – kad baigtųsi kryžiuočių agresija į mus; tokiu atveju, jis sutinkąs paklusti popiežiui, kaip tai daro ir kiti Europos valdovai.
Bet pamaniau, kad man pats laikas atsipeikėti nuo šių mokslinių tiesų ir pažvelgti į pasaulį realiai per savo asmeninę prizmę, kuri dabar, čia ir dabar, yra mano butas. Aš tikrai mačiau, kad man iš paskos eina vyriškis mano paties bute, aišku demonas. Dieve, antgamtiškumas yra net mano paties bute, o aš juo netikiu! Mačiau, kad man iš paskos eina nežinomasis, nors žinau, kad bute esu aš tik vienas. Ir žinau, kad ir jokio vaidenimosi būti negali. Kad man pasivaideno, irgi to negalėjo būti, nes kaip ridikas sveikas esu, tik svorio priaugau, nuo kurio padidėjo cholesterolio ir cukraus mano, dar neišleistame, kraujyje. Aš nė hipochondrija nesergu, kuria, pavyzdžiui, nuolatos skundžiasi mano mylimoji. Mat ji nė nežino (ir netiki mano aiškinimais), kad ir ją KGB gaujelė kankina bangomis – ji mano, kad tai liga, ir netgi ligos.
Aš negalėjau, lovoje gulėdamas, ilgai mąstyti, man rūpėjo patikrinti ar tikrai kažkas yra mano bute, vaikščiojantis gal gyvulio kojomis, nors ir tyliai jis žengė, ne kaip su kanopomis. Galėjau išgulėti išsigandęs nors ir visą dieną ar pusdienį, bet man rūpėjo patikrinti ar iš tikrųjų jis čia, o, be to, kilo ir maištas prieš jį, noras jį sunaikinti kaip uodą, o jei tiksliau ir be emocijų – tai jį išgrūsti per duris laukan, kad jis niekad negrįžtų. Jis nelabasis, demonas, lietuviški sakant – velnias. Ko gero mane dar privers pripažinti ir kad pragaras yra, kuriame vietos ir man numatyta. Ne numatyta, o kaip ir kiekvienam puolusiam – užteks. Tačiau kaip tai gali būti, jei Žemė pilnavidurė, jos gelmėse slenka tektoninės plokštės, kurios susidurdamos viena su kita cunamius sukelia, ir jokios ertmės, jokios vakansijos joje nenusimato! Tačiau man svarbiau einamasis momentas: kur dingo tasai nelabasis, kuris iš paskos man ėjo, kai aš žirgliavau iš kambario į virtuvę ir atgalios? Kur jis? Jis tikrai čia kažkur netoliese yra!
Aš atsikėliau iš lovos. Kažkokio ūmaus, tačiau beprasmiško maišto vedinas stryktelėjau, pagautas maišto, kuriame, jaučiau, tikrai nebūsiu nugalėtojas. Pasidairiau kokio nors ginklo savo kambaryje jam nudobti, tiksliau, nuvyti, ginklo, kurį galėčiau paimti į atatranką, jei mane puls, bet nieko aplink neradau; beprisiminiau, tik santechninį raktą, raudonai nudažytą. Bet jis man kažkodėl netiko, padėtas kažkur tamsiame sandėliuke, nežinau kaip aš jį ir berasčiau. Todėl, iš lovos staigiai pašokęs, griebiau į rankas storą Dostojevskio knygą „Demonai“, ir, galvoju, su ja ginsiuos, jeigu reiks. Bet ją pakilnojęs padėjau atgal, pagailėjęs, kad jos nesugadinčiau, ja kaip ginklu trenkdamas persekiotojui per galvą. Tuo labiau, kad aš jos nesu nė perskaitęs, nes dar visai neseniai nusipirkau ir ji laukia savo eilės po „Vargdienių“.
Vaikščiojau toliau. Nutariau „be ginklų“ eiti prieš jį – susikišau rankas į kišenes ir einu vėl į virtuvę. Mažais žingsniukais, atsargiai, daug mažesniais negu esu įpratęs. Ir Viešpatie, – vos peržengiau kambarėlio slenkstį, girdžiu sako ir girdžiu einant man iš paskos, o sako kažkas, tai yra jis, tas demonas, man už nugaros: „Kiek jums metų. Visi bajorai karietomis važinėja, o tu pėsčias eini“. Jis net nepaklausė klausiamąja intonacija kiek man metų, o konstatavo, kaip aiškiai žinodamas kiek man jų yra ir tik norėdamas priminti kiek man jų yra, tuo tarsi norėdamas pasakyti, kad aš daug nugyvenau ir jau užtenka gyventi. Metų daug. Norėjau atsakyti, „koks tavo reikalas, KGB sruta, kiek man metų“, bet jau ne tas man buvo galvoje. Dialogo niekad su jais nebus. Man atsirado drąsos su juo susidoroti. Jei ne susidoroti, tai bent kautis, nes teisus buvau aš, buvau šeimininkas savo bute. Todėl... staigiai į jį atsigręžiau, ruošdamasis pasakyti: „Jukš nuo manęs, jukš iš mano namų ir iš mano pastogės!“. Bet atsigręžęs, ak, kaip neaišku ir net apmaudu, ak – atsigręžęs aš nieko nepamačiau. Tarsi iš kur kitur, tarsi iš radijo, aš girdėjau klausimą „Kiek jums metų“, tarsi aš pats paklausiau pats savęs.
Atsakymo nedavė niekas. O gal duos, – dingtelėjo mintis, ir aš pakėliau galvą į lubas, laukdamas atsakymo, nes vaikštau daugiausia nuleidęs galvą ir matau tik grindis, kurios pas mane virtuvėje geltonos, o visur kitur kilimuotos. Čia nesvarbu.
Suklusau, ar vėl nepajusiu, kad man iš paskos kažkas eina, va kas svarbu. Todėl ėjau atvangiai, savo įprastiniu maršrutu iš kambarėlio į ir virtuvę ir atgal. Padaręs keletą maršų, kuriuos ėjau kvėpavimą sulaikydamas, ir, o Viešpatie, ir iš tiesų vėl išgirdau: „Jonai, ar tu krikščionis ar galbūt žydas?“. Išsigandau. Pirmoji mintis kuri šmėkštelėjo buvo ta, kad persekiojantysis yra kėgėbistas, dabartinis kėgėbistėlis. Gniuždanti baimė apėmė mane: mano bute – KGB įsibrovėlis. Negana, kad gatvėje mane seka, tai štai jie jau mano net ir bute! Su tuo negalima taikstytis. „Dieve, padėk man!“, – sušukau mintyse. Aš visą laiką taip, nors nemanau, kad Dievas yra, o vis kreipiuosi ir kreipiuosi pagalbos į Jį, ir net įvardį, kuriuo Jį vadinu, parašau didžiąja raide.
Šlepsenau po kambarius toliau. Kurį laiką girdėjosi tik mano basų kojų šlep šlep, šlep šlep. Vieną valandėlę aš net nusiraminau: nebuvo nieko nei girdėti nei matyti mano bute – pašalinių nėra. Matyt, man tik pasivaideno einantysis iš paskos? Bet vos aš taip pagalvojau, girdžiu kažkas sako man už nugaros: „Ar tu tikrai esi tas KGB? Žinosi, iš kur pipirai dygsta“. Klausiamąja intonacija tai pasakė. Aš krūptelėjau, bet vis tiek neatsigręžiau, nors klausimas buvo ir labai įžeidžiantis, bet susilaikiau, titanišką jėgą sutelkęs, kurią būtų galima vadinti ir išdidumo jėga; išdidumo, nors ir juokinga. Aš nenorėjau tam vaiduokliui pasiduoti. Man atrodė, kad jis tik to ir laukia, jog aš į jį atsigręžčiau, tuomi jam nusižemindamas, tuomi parodydamas, kad su juo susitaikau, jam paklūstu. Ne niekados to nebus. Aš ir gatvėje, be retos išimties, neatsigręžiu, kai juntu už nugaros seklį, neatsitiktinį žmogų. Iki mirties laisvas noriu išlikti, laisvas nuo bet kokio šešėliškumo, nuo kėgėbizmo, nuo pragariškų vaiduoklių, kurių, kaip tarakonų štai jau net ir mano bute atsirado – užrakintame, bet atsirado. Ėjau toliau, pirmyn ir atgal ir vis išdidžiai bijojau atsigręžti. Tas kelias nuo mano kambarėlio iki virtuvės nėra labai trumpas. Kiek juo einu, tiek neatsigręžiu į šlepsintį man iš paskos. O ką, jeigu pamatysiu, kad jis, demonas iš tikrųjų yra už manęs (kad sykį jį mačiau, tai dar ne viskas). Kas tada? Ką aš daryčiau? Prasidėtų kova, jeigu jam nenusilenkčiau. Va labiausiai todėl ir laikiausi, neatsigręždamas žingsniavau pirmyn ir atgal. Apsisukant pamatyti jo nepavykdavo. Ir ačiū Dievui. „Gal jo nė nėra“, – ir tokia mintis atsirasdavo apsisukant. Kaip jis čia gali būti, jei nei apsisukdamas jo nepamatau. Bet balsą ir žingsnius tai girdėjau ir girdžiu! Žingsnius, sau už nugaros, girdžiu, kol einu. Jie girdisi štai ir dabar: šlep šlep, šlep šlep... Bet pajutau, kad ilgai kentėti negalėsiu, reikia į jį atsigręžti. Ir pagriebus kokį žarsteklį smogti jam į tarpuragę. Arba verčiau vėl atsigulti. Nei jokio žarsteklio, nei pagalio kambary neturiu, vien tik šepetį raudonu koktu, kurį neseniai „Senukuose“ nusipirkau (trečiadienį, kai buvo nuolaida) kambariams šluoti, nors ir dulkių siurblį turiu – pavadinimu „Škvalas“, lietuviškos gamybos, nors pavadinimas angliškas, ir to nėra ko aiškinti, nes vadovaujuosi šūkiu „Rinkis prekę lietuvišką“. Dar litais nusipirkau, žinoma, ne smetoniniais, kurie, beje, smetoniniai sidabriniai buvo; rodos, juos rusai, banką okupavę, į Maskvą išsivežė, bet gyventojų kišenėse ir taupyklėse vis tiek liko. „Macnus“ tai buvo tais laikais pinigėlis, konveruojamas aukštu kursu kaip doleris ar Latvijos latas. Latviai, tai gimininga gentis, ponai, o prūsų jau nei kalbos nebelikę!
Aš ėjau ir ėjau savo bute. Jeigu mintis pašalinė užklysdavo, tai tik trumpam, o visą laiką galvojau vien apie tai, kad kažkas eina man iš paskos, tikrai kažkas yra man už nugaros. Jaučiu net įbestą žvilgsnį! Jei pakaušyje akis turėčiau, tai tą siaubūną matyčiau. „Svogūnas – visų ligų siaubūnas“, – prisiminiau posakį. „Gal sustojus virtuvėje ir svogūno su lašinukais užvalgius“, – klustelėjau savęs. Bet ne, valgau tik tris kartus per dieną ir dar ne metas – jeigu storėsiu ir toliau, susirgsiu diabetu arba kraujagyslių užkalkėjimu ir amputuos kojas. Ir pamatyti to siaubūno labai nenoriu, todėl ir neatsigręžtu, nors ir labai tai šiurpu, tiesiog neįmanoma eiti ir jausi, kad kažkas tau eina iš paskos, vos ant kulnų neužlipdamas. Dieve, jis mano net mintis seka: nes štai... vos aš pamaniau apie savo kulnus, jis... žybt ir užmynė man ant užpenčio. Aš net pašokau ir aiktelėjau „Aiii!“. Dabar jau viskas tapo aišku: jis iš tikrųjų eina man iš paskos, juk užmynė man ant kulno. Ir reakcija tuokart atsirado man žaibiška: aš žaibo greitumu atsigręžiau, jį iš tiesų pamačiau – pabaisą, ir... stvėriau jam už dešinės rankos. Kitokio pasirinkimo nebuvo, revolverio, pavyzdžiui, aš neturėjau, nors dabar jį nusiperka kas tik netingi. Bespėjau pagalvoti, kad jį, nelabųjį, reikia stverti už rankos būtent už dešinės todėl, kad jeigu jis man smogs, tai smogs dešine, jeigu nėra kairiarankis. Be to, padėtį įvertinti spėjau dar ir šitaip: ant jo kairės rankos, ant bevardžio piršto, pamačiau spindi sidabrinis vestuvinis žiedas – lygiai toks pat, kokį ir aš kažkada nešiojau – nešiojau, kolei nepajutau, kad ir kiti nešioja todėl, kad aš taip nešioju. Kažkodėl man pasirodė tos rankos geriau neliesti, ir aš stvėriau jam už dešinės. „Nuginkluosiu tave, gyvate“, – pagalvojau, ir kiek jėgų turėjau, suspaudžiau ranką jam už riešo. Jau buvau spėjęs pamatyti kaip jis atrodė šis neaiškus vaiduoklis, nežinia per kur ir kaip mano bute atsiradęs. Sakytum per kaminą įskrido, jeigu kaminas mano bute būtų buvęs. O gal per ventiliacinę angą? Bet ji su grotelėmis. Velniui pralysti, žinoma, užtenka ir menkiausio plyšelio, kaip vėjui. Nebuvo laiko daugiau apie tai galvoti, be to, visas mano mintis nustelbė jo išvaizda, man net kvėpavimą sulaikiusi. Jis buvo pamišėliškas ir... raudonplaukis. Su ūsais ilgais kaip šamo, su tokiais, kurie nuo panosės nusileidžia žemiau, negu lūpų krašteliai, net iki smakro. Jo lūpos buvo sučiauptos taip kietai, kad atrodė kaip geležinės. Bet, o Dieve, tą akimirką, kai į jį pažvelgiau, ką aš išvydau: jo juodi ilgi ūsai (būtent juodi ir ilgi)... sutrumpėjo ir beliko tik trumpučiai panosėje kaip Hitlerio! Negana to, įvyko dar vienas stebuklas: jam atsirado žandenos! Juodos kaip ir ūsai (lyg farba nudažytos), ilgos ir plačios, įstrižai apačioje nukirptos ir labai vešlios. Momentiškai prisiminiau iš istorijos, kad rusų caras Nikolajus I įsakymu buvo uždraudęs nešioti žandenas valstybės tarnautojams. Apie įsibrovėlio nosį jau sakiau, kai pamačiau pirmą kartą: kuprota kaip raganos ir ilga kaip raganos, kuri pasakose vaizduojama ant šluotos, bet vis dėlto šiek tiek ir daili. Pasirodė,... kad jis toli gražu ne basas, spėjau pamatyti, kad jis su auliniais batais iki kelienių, kurie buvo aukštais siaurėjančiais kulniukais, o užpenčiuose tviskėjo sidabruoti pentinai. Tad nesupratau, kaip aš negirdėjau jo batų kaukšėjimo, kai ėjo man iš paskos, juk girdėjosi tik basų kojų šlepsėjimas! O kaukšėjimo jokio! Bet daug samprotauti nebuvo kada ir negalėjau, nors šis nesusipratimas irgi mane varė iš proto. Apsivilkęs jis buvo labai nekasdieniškai, net impozantiškai, kas irgi darė stulbinimo įspūdį: su juodu fraku ilgais apvaliais skvernais, kokiu rengiasi simfoninių orkestrų dirigentai, pasirodo, be diržo; kelnės baltos kaip husaro, bet, kažkodėl, su raudonais lampasais išilgai klešnių, turbūt be atraitų, kadangi jos ėjo į aulinius batus. Pamaniau kad jis pragaro gvardiolas, vyresnysis. Dantyse jis kaip Majakovskis buvo įsikandęs papirosą, kuris buvo uždegtas ir aukštyn vinguriavo melsvas dūmelis, melsvas kaip debesėlis, šviečiant vidurdienio saulei. Jis bandė ištraukti ranką, išsprūsti, kai aš jį sugriebiau už riešo, bet tarsi tik nenoromis traukė. Jo ranka, beje, buvo daug storesnė už mano ir jei jis būtų priešinęsis atsakančiai, tai aiškiai būtų mane nugalėjęs, nors žinau, kad lemtingiausiomis minutėmis, o man ta minutė buvo lemtingiausia, lemtingiausiomis minutėmis žmogus būna nepaprastai stiprus. Taip, kaip skęstantysis: jei jis nusigriebia už gelbėtojo rankos, tai ir jį nusitraukia gelmėn: gelbėtojas jau niekaip neišsivaduos, ir arba išgelbės skęstantįjį arba ir pats su juo nugarmės į negrįžtamą dugną. Šitaip ir aš jam kaip skęstantysis buvau nusigriebęs už riešo, nes buvau nusigandęs kaip skęstantysis, kaip žūvantis – tokia psichinė būklė tada buvo. Kaip riešutų gniaužtuvu buvau sugriebęs jam už rankos. Kažkaip nemačiau kokiais jis marškiniais, atrodė, kad jis fraku apsivilkęs ant nuogo kūno, tepamačiau tik mėlyną tatuiruotę ant jo raumeningos krūtinės. Nors esu silpnas kaip žvirblis (kurį bet koks paukštvanagis pasigauna, jei nespėja pasprukti į žagarus), bet pajėgiau jį patraukti, nors jis priešinosi net kojas į priekį ištiesęs.
Siaubingas tai buvo tempimas. Aš jį tempiau, o tas tempimas, man rodėsi labai ilgas, kaip pusė nakties. Tiesiog po centimetrą aš jį tempiau ir buvo fatališka kiekviena minutė ir netgi sekundė. Nors tai truko ilgai kaip maratonas, bet vis tiek nesilioviau jį tempęs. Ir negalėjau suprasti iš kur man jėgų tiek randasi.
Staiga jis laisvą ranką užlaužė sau už nugaros ir išsitraukė... juodą skrybėlę, nepaprastai plačiais bryliais. Tarytum ten už nugaros jam į ranką kažkas tą skrybėlę įdavė. Ji buvo kaip tik tokia, kokią ir aš svajojau turėti. Kai tokią skrybėlę turi, tai nė skėtis nereikalingas, ne tik gražu. Svarbiausia, kad panelėms patiktų. Grakščiu ir visiškai laisvu judesiu, tarsi aš jo nei netempčiau, jis šast ir užsidėjo ją sau ant galvos kaip kaukių baliuje, lyg tokios žūtbūtinės dramos nė nevyktų, kuri vyko: juk aš jį iš paskutiniųjų tempiau, o jis atkakliai, bet kartu ir kažkaip visiškai laisvai spyrėsi, priešinosi; tačiau matėsi kad jį, deja, tik juokas ima iš mano pastangų, kad spiriasi jis tik dėl proformos, vien tam, kad galėtų dar labiau iš manęs pasityčioti. Jį tokį matydamas, aš su dar didesniu įnirtimu suspaudžiau jo ranką, kurią vos begalėjau apimti, ir pradėjau jį tempti dar su didesnėmis jėgomis, tiesiog su visomis jėgomis, pats gerai nežinodamas kur tempiu. Atrodė, jį tempiu ten, iš kur jis atėjo: į pragarą. Bet deja, kažkaip nevalingai inertiškai, tempiau jį... į savo kambarį. Aš jį tempiau, panašiai taip, kaip galiūnai tempia sunkų sunkų sunkvežimį, o jam iš to mano tempimo buvo tik juokas. Nežinojau, ką man su juo daryti. Žinoma, reikėjo jį traukti link balkono, ir per jį išstumti laukan, bet aš kažkodėl tempiau į savo kambarėlį, kaip įpratęs vaikščioti. Aišku, kad protą buvau praradęs.
Tempiau, bet labai lėtai. Man tas nelabojo tempimas buvo kaip Sizifo akmens ritinimas, tik į statesnį kalną, negu to karaliaus Sizifo, kuris užsimanė pranokti dievus ir už tai gavo tokią nesibaigiančią bausmę, kuri trunka gal net ir dabar, tik nežinia kur. Aišku, kad ne Lietuvoje. Man nelabąjį tempti buvo taip sunku ir baugu, kad rodės verčiau Sizifo akmenį ritinčiau, negu tempčiau kažkur iš savo buto šį manęs persekiotoją ir pasityčiotoją. Buvo alinančiai sunku. Rodės, kad aš jį tempiu į 43 laipsnių viršukalnę, nuo kurios ir šlaitas nugriūva – nuslinko nuo Gedimino kalno, ir priseina dabar nuo viršaus pilti juodžemį, kad ir pilis nenuslinktų. Tokio stataus kalno nėra ir visoje Lietuvoje. Kaip Gediminas jį ir beatrado! Vienintelį, koks yra toks kalnas, rado jodamas ant žirgo, kunigaikštis Gediminas, kuris, jei, popiežius būtų panorėjęs, gal ir karaliumi būtų buvęs. Tai bent valdžia popiežiaus buvo! Net pasaulį popiežiai valdė, vaizduodami save Kristaus, ir paties Dievo, patikėtiniais.
Jį, tą mefistofelį, taip sunku man buvo tempti, kad negaliu apsakyti. Reikėjo visų jėgų kiek turėjau. Niekad visame savo gyvenime tiek jėgų man nebuvo prireikę. Kai aš vos bepradėjau jį temti, tai jau tada per kelias minutes man prakaitas per smilkinius pradėjo tekėti. Nors traukimo atstumas buvo trumputis, bet jėgų aš išnaudojau kaip visos dienos sunkiam fiziniam darbui, pavyzdžiui žemės kasimui su mediniu, arba kad ir metaliniu kastuvu. Žinau, kad tempiant metalinį strypą, jis nenutrūksta, o išsitempia ir suplonėja. Taip buvo ir man, atrodė, kad mano net ranka pailgėjo, bet jo nepaleidau. Aš paskutiniausiomis pastangomis norėjau jį nutemti, nors aiškiai nežinojau kur tempiu. Tą akimirką tikrai buvo kažkoks proto užtemimas, net pats tai pastebėjau. Kraštutinis emocinis pergyvenimas neleido suvokti ką darau. Atrodė, kad tempiu kažkur į tai, iš kur į mano butą jis daugiau nepateks: nei pro užrakintas duris, nei pro atviras. O iš tikrųjų tempiau į savo kambarį. Pasąmonėje vienu metu man pasirodė, kad tempiu aš jį į greitosios pagalbos automobilį. Lyg šitaip. O jis vis tiek tik šypsojosi. Iš jo nuotaikos matėsi, kad jis, jei norėtų, tai nė centimetro jo nepatempčiau. „Dievo šypsenos“ pagalvojau mintyse ir prisiminiau Albiną Juozapą Herbačiauską, kuris tokiu pavadinimu, beje nemirtingą, knygą yra išleidęs. Dėstytojas aukštojoje Kauno mokykloje buvo, o tokias nesąmones rašė. Tai kaip jis galėjo dėstytojas joje būti! Dėstytoju esu buvęs ir aš, bet tokių nesąmonių nerašiau. Argi todėl dėstytojas jis buvo, kad universitetas toks žemalygis buvo? Bet tokio gero nepriklausomo universiteto sovietų laikais jau nė nebuvo. Kaune senasis Vytauto universitetas tokiu demokratiškumu buvo aprūpintas, kad jo teritorijoje policija neturėjo teisės nieko areštuoti, nors ir bolševikas koks, nors antilietuviškas rėksnys studentas buvo.
Pagaliau aš jį, per baisiausias kančias ir pastangas, atvilkau net prie pat lovos savo kambaryje. Bet pagaliau įsijungė į šitą visą eigą mano ir protas: „o ką toliau daryti man su juo“, – desperatiškai paklausiau savęs. O jis tik šypsojosi ta pačia savo pašaipia, bet ir makabriška šypsenėle, kuri labiausiai mane slėgė, ir netgi pykdė savo įžūlumu. Nežinojau, ką daryti. Sustojau laikydamas, kietai suspaudęs, jo ranką, jos nepaleidžiu, kartu ir nesuprasdamas, kodėl jis kairiąja laisva ranka nuo manęs nesigina, ir pažvelgęs į jo velniškas akis sakau, kažkodėl rusiškai: „Kto ty?“. Atrodo, kad jis dar labiau pralinksmėjo nuo šio klausimo, gal todėl, kad prabilau rusiškai, ir sako paniekinamai ir pašaipiai, taip pat rusiškai: „Što što!?“. Ir atkišo į mane savo snukį artyn, smakrą pakeldamas ir tuo lyg sakydamas: „Gal nori snukin?“. Su tokia intonacija „što što“ pasakė, tarsi aš per didelį drąsumą būčiau parodęs, klausdamas „Kto ty?“. Tada pertariau lietuviškai, valstybine kalba: „Kas tu toks?“. Ir jis man, tik pagalvokit atsakė. Tiesa tik vienu vos keturskiemeniu žodeliu: „Baranovskis“. Tai rusiška pavardė nuo žodžio „baran“. Ir dar pridėjo: „Iz Popieriečja“. Bet man jau aišku darėsi, kad svarbiau už viską – išvaryti jį iš buto. Todėl aš su paskutiniais sveikatos likučiais pradėjau tempti jį link išėjimo durų. Tas neblogai man sekėsi, o jis tik skrybėlę pasitaisė, kuri per daug buvo nusmukusi ant vieno šono. Ir atrodė nė kiek dėl nieko nepergyvena, tarsi taip ir turėtų būti, kas vyksta – vos ne dvikova, kuri gresia jo pralaimėjimu. Tempti jį link koridoriaus durų man sekėsi kiek greičiau, negu lig šiolei. Ir daug pasistengęs aš jau būčiau išmetęs jį pro duris, bet staiga jis ... terkšt kaire ranka man per skruostą! Taip netikėtai plieskė, kad tespėjau vos užsimerkti, ir... man vaizdas nutrūko. Tik veidą jutau kad peršti, net degina.
 
Tą akimirką kai užsimerkiau... viskas pradingo. Ir tas nepakeliamas, tiesiog netveriamas sunkumas, kuris buvo ne tik fizinis, bet ir dvasinis, pradingo. Aš tarsi nubudau iš kažkokio košmaro, iš letargo, ir... pamačiau begulįs lovoje. Šalia manęs nieko nebuvo. Aš į tai pirmiausia dėmesį atkreipiau: kas šalia manęs, kur tas baisūnas yra. Nieko nebuvo. Atsisėdau. Dirstelėjau į savo dešinę, o joje,... laikiau suspaustą bananą. Taip kietai suspaustą, kad jo tik pratryškę galai styrojo, o mano pirštai buvo kone susmigę man į delną. Numečiau išsigandęs jį ant grindų, negi valgysi tokį suknežintą, apie valgį išvis nė kalbos negalėjo būti. Nieko nepamatęs ir nustebęs, net nusiminęs, bet iš dalies ir apsiraminęs, vėl atsiguliau lovoje ir joje išsitiesęs išgulėjau bent trejetą valandų. Tai tokio atokvėpio reikėjo po minėtojo nuotykio.
Kai atsikėliau, bananą nunešiau į šiukšlių dėžę, pasidairydamas, ar nėra to vaiduoklio, kurį tempiau, ir išsitraukęs iš spintos butelį degtinės, kurį laikiau atsargai, nenumatytam svečiui, jį atsikimšau ir prisikliukinęs išgėriau net tris kleboniškas taureles viena po kitos. Tada man ėmė rastis realus aplinkos jautimas, bet aš vis tiek dar atsiguliau lovon. Fiziškai kūnas buvo jau pailsėjęs, bet dvasiškai – ne. Dvasinę normalią savijautą pajutau tik dar maždaug po valandos. Pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo ketvirta valanda popiet. Man norėjosi kokios nors satisfakcijos sau pačiam po tokio nuožmaus mūšio su nepažįstamuoju vaiduokliu. Nors jis faktiškai truko neilgai, bet pergalė man rodės grandiozinė, jeigu tokia iš viso buvo. Protas diktavo, kad nebuvo, bet vis tiek norėjosi ją atšvęsti, atšvęsti net ir tai, ko iš tikrųjų nebuvo, nes kovos pergyvenimas sąmonėje, tegul ir nesąmoningoje, buvo išlikęs. Todėl apsirengiau baltais šventiniais drabužiais (o ne rūbais), ir išvažiavau į miesto centrą, dar nė nežinodamas kur toliau kelias nuves. Iš autobuso išlipau prie pilies, Katedros aikštėje. Pilies papėdėje buvo atstatinėjami Valdovų rūmai. Man norėjosi pamatyti nors vieną valdovą, kai ėjau pro Žemutinę pilį. Bet temačiau tik tai, kaip ji atstatinėjama: darbininkai mūrijo paskutinį aukštą, iš raudonų šamotinių plytų. Tačiau vėl stebuklas: nespėjęs nė mirktelėti, žiūriu, kad rūmai jau atstatyti, baltumu spindi! Kol ji senovėje dar stovėjo, jos griuvėsiuose apsigyvendavo benamiai, bet 1800 metais galutinai ją nugriovė (kažkoks verslininkas ar valdininkas Sluckis) iki žemės paviršiaus. Dirstelėjau į aukštutinę pilį, kuri taip pat nebaigta ir pagalvojau, kad ir ją reikėtų atstatyti ant tokio nematytai stataus kalno – visoje Lietuvoje tokio nerastum. O Gediminas savo valdose šį kalną rado, ir pasistatydino pilį, aukštutine šiais amžiais vadinamą. Tai turėjo būti grandiozinė statyba kaip komunizmo sukūrimas. Jis pasistatydino, o mes komunizmo taip ir nesukūrėme. Jei aš būčiau prisidėjęs prie komunizmo kūrimo , tai gal būtume ir sukūrę, bet aš kaip balta varna, prie jo kūrimo neprisidėjau, – spėjau šitaip katastrofiškai, negražiai arogantiškai pagalvoti, kaip galvoti kol kas yra gal net ir pavojinga. Vien už tokią mintį baltas meškas, rodos, pamatysi, darbo žmonių išnaudotojau, – sakiau sau.
 
Ėjau ir klydinėjau, kur akys veda. Nuotaika buvo kaip surūgusis pienas. Toks, matyt, buvo mano ir veidas. Eidamas apžiūrinėjau žmones, bet aš jų nemačiau, net ir panelių, nors orientacija buvo gera. Beeidamas siaura senamiesčio galvele, pamačiau vieną iškabą, kuri tuo patraukė, kad buvo labai ilga, senovinėmis raidėmis užrašyta: „Baras, kuriame rūkoma“. Tai kaip tik tai, kas man patinka, nes jau tik filmuose begalime pamatyti barus, kuriuose rūko. Nors aš pats ir nerūkantis esu, bet cigarečių dūmų pilna buveinė mane traukia – ten smagu. Aš nedvejodamas pravėriau duris. Taip ir buvo: jose tiesiog lubų nesimatė per dūmų tirštumą. Pamaniau, kad tai vienintelė buveinė Vilniuje, kurioje galima parūkyti ir visas miestas sulėkė čia dūmelio užtraukti – žmonių buvo pilna, o salė erdvi. Na, žinoma, neišeisi „tuščiom“ tokią užeigą radęs: priėjau prie baro ir paprašiau mažo bokaliuko alaus, už kurį sumokėjau, skaičiuojant senais pinigais, daugiau kaip pustrečio lito. Kažkada centre kainavo pustrečio. Galėjau ne prie baro eiti, bet sėstis už laisvo staliuko ir padavėja būtų alaus atnešusi, tačiau nenorėdamas nieko varginti pats alaus nusipirkau ir pamažėle, tarp staliukų laviruodamas radau vieną jų laisvą, iš tiesų gailėdamasis, kad padavėja manęs nepatarnavo, nes praradau malonumą ją pamatyti, su ja pakalbėti ir įsprausti į mielą mergišką rankelę eurų monetas už atneštą tamsųjį alų.
Pasidėjęs alų ant stalo galvoju dabar atsipūsiu. Atsilošiau patogiai kėdėje ir pradėjau dairytis. Už vieno staliuko dūmuose paskendusi alų gurkšnojo kažkokia moteris, o gal netgi dar mergina. Graži. Norėjos keltis ir pereiti prie jos staliuko, bet aš nežinojau ar ji to norėtų, per daug abejotina atrodė, kad ji tokio kvazimodo savo kaimynystėje norės. Žvilgsnis nukrypo į kitus staliukus. Gurkštelėjau alaus ir štai ką aš pamačiau: už staliuko, kuris buvo netoliese nuo manęs, per keletą staliukų, kuris buvo prie sienos: per dūmus gerai matėsi tai, kas mane ne apstulbino, bet pritrenkė: už to nelabai tolimo staliuko, kuris gerai matėsi ir per dūmus, sėdėjo... tas pat raudonplaukis, kurį aš su tokia man niekad nebuvusia jėga, tempiau iš savo buveinės, iš savo kambarių! Jis sėdėjo šonu į mane, bet aš aiškiai pastebėjau, kad akies krašteliu jis mane mato. Ne tik mato, bet ir stebi. Man nereikėjo akinių užsidėti, mačiau gerai. Žado netekau, nors ir nereikėjo su niekuo kalbėti. Būčiau negalėjęs nei prabilti. Prisiminiau, kaip aš jį tempiau, nežinia kaip atsiradusiomis milžiniškomis jėgomis, man nebūdingomis. Jėgų perteklius tą fatališką valandėlę mane buvo užplūdęs. Bet tos mano jėgos, kaip mačiau jį tempdamas, jam buvo tik juokas. Tą rodė sarkastiška jo šypsenėlė.
Aš net pamiršau, kur esu ir ko čia atėjau ir kad alaus nusipirkęs turiu, kai pamačiau tą raudonplaukį pabaisą. Kurį laiką sustingau. Jis sėdėjo su juoda ta pačia plačiabryle skrybėle kaip imtynininko Andeteikerio, už kurią man nėra gražesnės, bet tokios aš niekad neturėsiu; jau vien dėl to, kad ne kiekvienai galvai toks apdangalas tinka. Aš vėl nusipurčiau jį pamatęs, nusipurčiau iš baimės ir nustebimo. Vadinasi, jis tikrai buvo mano bute. Nežinojau ko man griebtis: bėgti iš čia, ar apsimetusiam, kad nieko nematau gurkšnoti savo alų kaip esu įpratęs: mažais gurkšniukais, visą valandą, iki paskutiniojo lašo. Pagalvojau, svarbiausia, ar jis mato mane, ar ne. Tačiau vos jį pamatęs supratau, kad jis mane stebi, nors sėdi ne priešais mane. Štai ir dabar, deja, regiu, kad stebi mane. Bet kaip tuo įsitinkinti aiškiai, galutinai. Yra peleninė ant stalo, gal paleisti ja į tą vaiduoklį? Bet už tai gaučiau maždaug penkiolika parų (o gal ir mažiau), tai maksimali administracinė bausmė gatvėms šluoti. Tai būtų didelis pažeminimas, tad tokio chuliganizmo aš iškart atsisakiau. Bet žvilgsnio negalėjau nuo jo nuleisti. Gurkštelėjau mažą gurkšniuką alaus. Pastebėjau,... kad tuo pačiu momentu gurkštelėjo ir mergina, kuri iš merginų šiame bare buvo vienintelė, šalimais, už gretimo staliuko sėdėjo. Antrąkart, kai gurkštelėjau – vėl tas pat. „Gal ir ji stebi mane ir pamėgdžioja“, – pagalvojau. Nutariau patikrinti. Aš tuoj vėl ir vėl kėliau bokalą ir tyriau. Ji iš tikrųjų kilnojo savo bokalą sinchroniškai su manimi! Man pavymui pakelia bokalą ir gurkšteli. Bet, apsaugok Viešpatie, taip pačiai darė ir tas skrybėlėtasis pabaisa raudonplaukis!, primenantis man pasibaisėtiną Rudolfą iš Flobero „Ponia Bovari“, kuris suvedžiojo romano heroję vaistininko žmoną Emą. Iš tokio pat mažo bokaliuko jie gurkščioja, koks kaip mano. Padeda ant stalo taip pat lėtai, kad jis nesubildėtų, kaip ir aš padedu. Aišku, pamėgdžioja mane, bjaurybė. Tuo įsitikinau ir dar ir dar gerdamas. Bet nutariau šitą tyrimą palikti ramybėje, ir koncentruotis tik ties tuo vaiduokliu. Visiškai išleidęs iš akių merginą, aš pradėjau žiūrėti vien į jį. Akies kampu. Ir ką jūs pasakysit: taip vyko ir toliau: kai tik keldavau aš prie lūpų bokalą, tuo pačiu momentu jis, ir jis jį pakeldavo ir taip pačiai lėtai ir atsargiai jį nuleisdavo ant stalo, tarsi bijodamas kad bokalas nesudužtų ir alus neišsilietų, ar kas nors neišgirstų, o iš tiesų tai buvo akivaizdus tyčiojimasis iš manęs.
 
Nutariau pabandyti nekreipti dėmesio į juos, į tą pabaisą raudonplaukį – visiškai. Bet nerimas neatlygo. Juk vis dėlto kažko, jau nuo pat tos minutės, kai čia atsisėdau, pradėjo darytis man neramu, nors ir dairiausi pramogų poniškai patogiai atsisėdęs. Nujaučiau, kad čia man ne namai. Bet kodėl, klausiau savęs, aš nerimauju? Juk užėjai čia kaip į ramybės uostą, o štai neramu! Tegul sėdi čia nors šimtas kipšų, bet aš galiu būti laisvas. Pamaniau, gal alus išvarys tą neramybę ir gurkštelėjau be eilės net tris gurkšnius, o ne vieną mažiuką, į nieką nežiūrėdamas, tik į alų. Bet lengvai nuleidęs bokalą ant stalo vėl pradėjau dairytis, kas yra šioje dūmų tirštumoje, malonioje, pagaunančioje, adrenaliną didinančioje, nors man ir neįprastoje aplinkoje. Labai jau rūpėjo aplinka. Gal todėl, kad rūkalių dūmai mane teigiamai veikia, veikia todėl, kad aš nerūkau. Antai dar jaunystėje eilėraštyje „Man patinka“ pačioje pirmojoje strofoje parašiau:
Man patinka rūkančios merginos,
Jų aistringi meilės bučiniai,
Meilės paslaptys, kurias mažai kas žino,
Ir kurių aš pavergtas seniai.
Prisiminęs šį posmą, mintyse jį išdeklamavęs aš vėl pajutau, kad esu paskendęs didelėje melancholijoje. „Man reikia kaip nors iš jos išsivaduoti“, – pamaniau. Ir iš baimės. Bet kaip? Negi tik alumi. Ir tai nežinia. Kad ir kažin kuo, bet svarbiausia, kad tik išsivaduočiau. Ir aš išgėriau vėl, jau net keturis, gurkšniukus. Pusė bokaliuko alaus beliko neišgerta. Reikia daryti pauzę, pamaniau, kad netektų tuoj pat iš šio baro išeiti, kuris taip paleistuviškai apdūmintas – kaip tik taip, kaip man paleistuviui patinka. Ne, valandėlę negersiu. Ir vėl pradėjau dairytis aplinkui, pamiršęs siaubūną skrybėlėtąjį, o netgi ir merginą, kuri taip pat mane mėgdžioja geriant.
Ką aš dar pamačiau. Gražiausia buvo, kad netoli manęs sėdėjo du seneliai, apsikalbinę vienas ir kitas po didžiulį bokalą alaus ir labai gyvai šnekučiavosi, vienas kitam neleisdamas pabaigti kalbos. Jie taip savo tas kalbų tiesas bandė įrodyti, kad net kaktomis buvo susirėmę, per stalą pasilenkdami. Abu buvo nesiskutę, į bažnyčią su tokiomis barzdomis jau būtų negalėję eiti. Gaila, man nesigirdėjo ką jie šneka, nors mačiau kad jie entuziastingai diskutuoja, virpa, krutinasi lūpos vieno ir kito. Tenugirdau tik vieną žodį – „perestrojka“. Jų ir gestai ir mimika tvirtino, kad kažką vienas kitam įrodinėja. Įrodinėja gal tai, kas laisvę mus davė: Gorbačiovas ar Landsbergis. Vienas pradėjo, o kitas pabaigė laisvę. „Gal apkurtau, kaip Bethovenas“, – nudiegė mane truputį juokinga mintis, kad jų negirdžiu. Juokinga buvo ne tai, ar aš apkurtau, bet tai, kad jie taip gyvai, impulsyviai šneka, rankomis skeryčioja, ir nė žodžio negirdėti ką jie šneka vienas kitam, o šneka išraiškingai kaip teatre. Tarytum vien iš lūpų judėjimo jie vienas kitą supranta ir susišneka. Jie tikrai kaip scenoje gestikuliavo, o scenoje kalbama labai garsiai, bet čia alubaryje, mano kaimynystėje, jų nė šnabždėjimo nesigirdėjo. Bet žinau, kad ne kurčias esu, antai savo namuose girdėjau kaip vaiduoklis paskui mane ėjo basas, kai aš marširavau iš kambario į kambarį. Ne tik jo žingsnius girdėjau, bet ir savo basų kojų šlepsėjimą. Tai kodėl tų senelių balsų negirdžiu, nors aišku, kad jie vienas kitam net rėkauja ir atrodė, kad jie tuoj pat ir susimuš, spręsdami savo ginčą, kuris, atrodo, politinis. Man girdėjosi staliukai net tie, kurie toliau nuo manęs, o ką šie seneliukai diskutuoja, nesigirdi nė priegaidėlės (išskyrus tą žodį „perestrojka“, kuris man toks malonus)! Tai mane stebino, bet pradėjo ir jaudinti, todėl mečiau šią problemą iš galvos; ir taip problemų mano galvoje jau per daug. Negaliu užmiršti to, kas man namuose atsitiko. Kad manęs psichiškai ir visokiais spėliojimais, kurie man galvoje atsiranda, galvosūkiais jie manęs netrikdytų, nutariau paleisti tuos senelius iš akių ir pradėjau dairytis po salę kitur – nors buvo salė dūmų pilna, bet matėsi viskas.
Bet vis dėlto tai buvo meniškas senelių vaizdas, neišdylantis man iš akių, kurie, atrodo, turėjo sėdėti namie ir anūkus auginti, bet gėrė alų, sakyčiau, paleistuvingame akiratyje – va kaip žodžiai painiojasi: ne akiratyje, o alubaryje. Man pramogu buvo į juos žiūrėti, nes, kaip sakiau, abu atrodė menininkai, bet aš palikau juos ramybėje ir pasižvelgiau aplink. Aš visą laiką pirmiausia apsižvalgau aplinkui kur beprisėsčiau, o šie seneliai jau buvo girti, ir į girtus net įdomiau žiūrėti, negu į blaivius. Rodės, kad jau smarkiai girti, mano dėmesį jie tiesiog prikaustė, jį atėmė net nuo merginos, kuri vienintelė iš merginų čia sėdėjo ir atrodė, atleisk brangioji, ji, vis dėlto nebuvo graži, nes, kai geriau įsižiūrėjau – priekyje jai trūko danties. Gal todėl savo meilės ieškoti atėjo net į alubarį. O gal tik dėl atvangos. Vienu žodžiu aš jau pradėjau dairytis kur besąs ir kokie pavojai manęs tyko, lyg ginkluotas karys apsižiūri, kad jo kas nors nenušautų, o šautų tik jis iš garantuotai patogios slėptuvės.
 
Deja, viskas man sužlugdavo vėl per vieną akimirką. Akys tuoj, čia bare, pagaudavo tą bauginantį žmogų,... kurį aš tempiau iš savo buto, netgi šią pačią dieną priešpiet, už rankos tempiau, įsitvėręs stipriai lyg skęstantis. Jis netoli nuo manęs ir taip pat kaip aš alaus buvo nusipirkęs tik mažą bokaliuką, taigi kaip ir aš. Man akys apsivertė akiduobėse, kai jį čia pamačiau. Tikrai tai buvo tas pats raudonplaukis, neprašytasis svečias! Tikrai! Aš jo niekad neužmiršiu, tad tai, kad aš jį pažinau tą pačią dieną, nėra nieko keista. Iš profilio pažinau, kad tai jis. Man nereikėjo jokio patvirtinimo. Nors patvirtinimas buvo ir tai, kad jis akies kampeliu slapčia stebėjo mane, žiūrėjo į mane. Aš tą pastebėjau atviru savo žvilgsniu.
Ir štai kas nutiko: savo žvilgsniais mes tarsi susišaukėm: jis lėtai, majestotiškai atsigręžė į mane ir taip pat lėtai, taip pat majestotiškai... kilstelėjo man savo skrybėlę!, kuri kaip imtynininko Andeteikerio! Ir mirktelėjo man viena akimi su velnio šypsena lūpose! Aš net suvokti nesuspėjau: kaire ar dešine akimi jis man mirktelėjo, nors apie tai pagalvojau. Išsigandęs to skrybėlėto vaiduoklio, aš atsilošiau kėdėje ir užsimerkiau. Akis apgaubė tamsa. Bet tuoj pat akyse atsirado vaizdai, kažkokie dirbtiniai: man pasirodė, kad aš esu baltutėlis angelas su sparnais. Toks, kokį Čiurlionio paveiksle esu matęs. Bet šis supratimas bei vaizdas greit dingo ir vietoj jo atsirado štai toks: matau, kad aš sėdžiu neštuvuose, ant ilgų karčių, ir mane tuose neštuvuose į namus neša du suomių berniukai. Vienas jų, pirmagal