Pareisiu,
aš būtinai pareisiu
Melsvu nakties taku,
Net jei ir slėptųs žvaigždės
Už marškos debesų.
 
Nelos sargūs šuneliai,
Kai versiu vartelius.
Tikėsiu, kad dar mena
Savo žmogaus žingsnius.
 
Galbūt tik obelėlė
Šakom ilgai šlamės,
Palenkus viršūnėlę,
Paliesti panorės.
 
Ar tai tos pačios rankos
Kadaise ją sodino,
Kada žiemužė lankė,
Nuo šalto speigo gynė?
 
Stebėsis nakvišėlė —
Sugrįžo, jis sugrįžo...
Ne veltui žiedą kėlė,
Rugpjūtyje pražydo.
 
...............................
Pareisiu, aš pareisiu
Nakties lempelėm šviečiant,
Tamsoj ar mėnesienoj,
Kad būtume vėl dviese.