Nenoriu nieko nusivesti ten, kur tamsu. Nei kur prieblanda. Nors, ne beje, ir šviesos būna ten, kur tamsa. Dvasios šviesos. Ji būna tamsoj, visur būna. Būna pritemusioje bažnyčioje.
Dabar bažnyčios elektra apšviečiamos. Galima įsivaizduoti prieblandą Arkikatedroje. Pamaldas joje vyskupo Matulaičio laikais. Kiek daug dvasios tokioje prieblandoje!
Daug šviesos savo tamsoje pamačiau per šių metų Vėlines. Daugiau, negu jos yra Adomo Mickevičiaus Vėlinių poemoje, kurią skaičiau autobuse važiuodamas iš Vilniaus į tėviškę Vėlinių pasitikti.
 
Savo tėviškėje atėjau į parapijinę bažnyčią, stūksančią ant kalnelio tarp kelių kaimų ir prie ežero. Joje mane krikštijo. Kunigas tą dieną sakė: „Pirmąkart krikštiju vaiką, kurio ir vardas, ir pavardė kaip mano“. Šiandien atėjau į šią bažnyčią būdamas jau penkiasdešimties metų. Ėjau pėsčias, nes norėjau pažiūrėti kaip medžiai auga. Nekurie jau didmedžiai. Ir tie, kurie po mano krikštynų išdygo. Atsimenu visus medžius, nes daug pusbačių nudėvėjau šiame kelyje. Be to, ir basas eidavau.
Bažnyčioje maldininkai buvo jau susėdę, tuoj Mišios. Vietų užimta tik koks ketvirtadalis tad atsisėsti galėjau pasirinktinai. Suolai, ačiū Dievui, seni, turintys amžių, per kurį prisipildė bažnytinės dvasios daug, ji net matosi. Gaila, kad Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniuje senuosius suolus ištarabanino, senąją jų ir aurą išnešdami. Naujuosiuose nieko nebūna, nei girgždesio.
 
Galutinian suolan atsisėdau, kairėje pusėje. Ne todėl, kad šioje pusėje sėdi tik vyrai, bet todėl, kad čia yra kažkaip nuošaliau ir matosi pamėgtas Šv. Antano altorėlis.
Mišioms prasidėjus aš atsidėjau žvelgti į šį altorėlį. Ne į ciboriumą, ne į kunigą bažnyčios navoje. Per kiekvienas pamaldas, kiek šioje bažnyčioje būnu, šis altorėlis „mane užima“ – prasmingai žvelgiu į jį, ir vis bijau, kad tam altorėliui neatsibosčiau. Nežinau kodėl. Gal meninė jo kompozicija mano akis taip traukia.
Mišių eigos nutariau nei sekti, nei dalyvauti jose.
Dabar altorėlis tolumoje mirga užžiebtomis lemputėmis kaip žvaigždyne. Jos spindi blykčioja kaip liepsnelės sodriai geltona saulės šviesa. Šios švieselės aplink altorėlį eina girliandomis tarytum per šventę, altorėlis pasipuošęs lyg negęstančiu vėriniu, lyg mįslingu vainiku, kuriuo angelai plačiai ir išlaidingai apvainikavo. Figūra altorėlyje – šventasis Antanas, laikantis vaiką ant rankos. Vaikelis ištiesęs rankas į bažnyčios erdvę, į besimeldžiančius, į visus. Ir į balkoną su vargonais, kuriame „vargamistra“ ir giedotojų balsai, vargonams gaudžiant, ką tik užtraukė Pulkim ant kelių visi krikščionys. Man manosi, kad šią giesmę gieda taip seniai, kaip nei bažnyčia ši neatsimena. Giesmės autorius Strazdas buvo toks neramus talentas, kad net kunigų kalėjiman atsisėdo Pažaislio vienuolyne. Ten jam buvo taip sunku, kad svajojo pėsčias namo į Kamajus pareiti.
Paskendau mintyse visai. Pamiršdamas, kad dabar Mišios, reiks žegnotis, klauptis ir poteriauti. Tas Šv. Antano altorėlis atminė, kad esu prie jo klaupęsis. Atminė ir man priminė. Kažkokiu nesuvokiamu būdu, tarytum pasakė negirdimais žodžiais: kaip prieidavau išpažinties, ir kunigas už nuodėmes paliepdavo supoteriauti keletą poterėlių į Šv. Antaną; atsikvėpęs, kad išpažintis baigta, eidavau prie šio altorėlio ir jau laisviau jausdamasis supoteriaudavau atgailą. Klūpėdavau šventajam po kojomis.
Dabar štai matau šventąjį Antaną tame altorėlyje. Visu ūgiu, didingą, truputį gąsdinantį. Apsisiautęs tamsiai violetiniu chitonu, kuris iki pėdų. Šis apsiaustas apkraštuotas auksine „stanga“, kaip kažkada vadindavo kaspino juostą. Ji spindėdama eina visais chitono pakraščiais; tuo jį labai puošia. Šv. Antanas atrodo kaip šios bažnyčios vyriausiasis ar valdovas, tarsi nepripažįstantis, kad kunigas čia yra vyriausias. Atrodo lyg Dievas, ir to vaikelio, kurį laiko, galingas užtarytojas. Vaikeliui sėdėti ant užtarėjo Antano rankos yra saugu ir gera, saugiau nei danguje, kurį, dangų, ši skulptūra vaizduoja. Laiko ant dešinės rankos. Šventojo apsiaustas tamsiai violetinis (kaimiškai sakant, lelijavas), kraštai auksiniai – derinys užburiantis...
 
Netikėtai pajutau, kad aš... pradedu jausti šilumą. Pamažu šiluma apima visą kūną. Šiltėti pradėjo net rankos ir kojos, bet labiausiai – krūtinė ir veidas. Tarsi pusnuogis būčiau kur nors paežerėje, ir tamsiems žemutiniams debesims nuslinkus, štai pradėjo spiginti kaitri vidurdienio saulė.
Sulig kiekviena minute ši kaitra darosi didesnė. Aš išsigandau, ne tik nustebau. Nes šiluma buvo ne natūrali, ne iš manęs. Ji buvo vasariška, o dabar toks ruduo, kad nuo šalčio drebu kaip epušės lapas, nors apsirengęs žiemiškai. Šiluma užtvindė mane visą. Iš kur ji?
Kažkodėl atrodė, kad tokią pačią šilumą jaučia ir šventasis, ant rankos laikantis vaiką. Aš pradėjau į skulptūrą žvelgti akyliau.
Ir toliau juntu vasarišką karštį, nors pasąmonėje žinau, kad aplink šaltis, bažnyčia nešildoma, jon atėjau per Vėlines, o ne per šventą Oną.
 
Krūptelėjau, bažnyčios suole sėdėdamas. Nuo kažkokio išgąstingo nubudimo. Susikišau rankas į palto kišenes, nes pasirodė kad jos pradėjo drebėti. Jei nematysiu jų drebėjimo, tai mažiau ir jaudinsiuos. Mišios ėjo. Kunigas su tikinčiaisiais kartojo „Esu kaltas“, „Esu kaltas“. Ir aš šiais žodžiais prisijungiau, bet po minutės vėl įsistebeilijau, pasidaviau iliuminuotam altorėliui, jo įtaigai.
 
Mano ryšys su išoriniu pasauliu pradėjo trūkinėti. Jau beveik atitrūkęs. Esu naujame pasaulyje, kuris dabar mane apėmė žvelgiant į šventąjį su vaiku. Šventasis perėmė mane į savo pasaulį, ir mano sąsajos su iktol buvusia tikrove nueina į užmarštį. Matau tai, jaučiu ir žinau.
Aš apsirengęs juodu kaip kunigas paltu, jaučiu naują šilumą, kurios aplinkoje nėra. Paltą prasisegu. „Kokioje šilumoje šventasis“, – noriu klausti paties šventojo, Antano, statulos. Jis manęs neišgirs. Aš perėjau per kelis suolus arčiau, vėl atsisėdau. Ir eidamas akių nenuleidau nuo šventojo, labiau – nuo vaiko,... rankas į mane tiesiančio.
Be abejo, netikrenybė ką labai svarbaus dabar pamačiau: man pasirodė, kad vaikelis, savo ištiestas rankas... atkreipė... konkrečiai į mane! Tai mane labai išmušė iš vėžių. Dar baisiau: štai, atrodo, artinasi jie į mane!! Šventasis Antanas su vaiku, kurį jis laiko ant rankos. Bet ne, šitai neįmanoma. Turbūt haliucionuoju. Žiūrėsiu kaip bus toliau. Įtampa didžiulė. Pastebėjau, kad iškrito man pirštinė. Pasilenkęs pasiėmiau ją nuo grindų ir tai mane šiek tiek prablaškė, grįžau buvusion tikrovėn. Bet tik trumpam.
Noriu susitikrinti, ar iš tikrųjų tas altorėlio šventasis buvo bebandąs mane perimti į savo dangiškąjį pasaulį, į savo globą. Susikaupiau.
 
*Sunku rašyti, kartais beveik neįmanoma. KGB gaujelė visaip kankina nuotoliniu būdu, bangomis. Įjunginėja kankinančio mieguistumo būseną, dirbtinį kojų skaudėjimą. Šiandien kojos skaudėjimą įjungė vienuoliktą valandą dienos, ne kaip visada. Paprastai įjunginėja vakarais (skaudėjimą, čiurnų srityje), kai atsigulu lovon. O šiandien įjungė dieną. Be to, tik vienos, kairės, kojos skaudėjimą. Dieną kojų skausmą įjungia ne dažnai, o skausmą tik vienoje kojoje – dar rečiau. Vakarais kur įjunginėja, tai skausmą abiejose kojose. Beveik kas vakaras. Ir jau labai daug laiko, gal dešimt suvirš metų.
Kad skaudėjimą (kankinimą) įjungia tik vienoje, kaip šįkart kairiojoje kojoje, tai rodo, kad bangomis buvo veikiamas tik vienas smegenų pusrutulis.
Tai toks, nebaudžiamas, nusikaltimas vyksta. Gerbiamieji Teisėsaugininkai, susekite juos, ir jų buveinę, labai prašau.
P.S. Itin svarbus „pranešimas“: spalio 26 dienos vėlai vakare KGB naikintojai bangomis buvo įjungę manęs dusinimą. Ir tai gali jų aparatūra.
2014.XI.6
 
*Labai pablogėjo mano reikalai: nuo lapkričio 9 dienos KGB gaujelė pradėjo įjunginėti kankinimą kankinančia būsena. Ją kentėti labai sunku. Ir įjungia ne trumpam, bet net kelioms valandoms. Nežinau, ką daryti kad išjungtų ir neįjungtų. Šiandien jau trečia diena, kai kankinančia būsena kankina. Saugumo departamento filialo (kuris yra Antakalnio gatvės pradžioje) pašto dėžutėn dažną dieną įmetu raštišką prašymą, kad susektų jų buveinę ir atimtų visą aparatūrą, kuria naudodamiesi jie, politiniai nusikaltėliai, kankina mane ir seka mano mintis. Deja, saugumiečiai nė neatsako į mano raštus. Minėtą prašymą ranka surašau ant lapo, kurio kitoje pusėje yra mano tekstas mažomis raidėmis – manęs kankinimų aprašymas „Kas čia parašyta yra tiesa“. Apginkite, kas galite, mane. Kreipiausi ir į centrinį Saugumo departamentą Vytenio gatvėje. 2014.XI.11
 
Grįžtu į „Tempus fugit“.
Mažojo altorėlio šventumas ir tikėjimo dvelksmas vėl pasiekė mane. Iš to mažojo apšviesto altorėlio. Dangaus gyventojas su mažu vaiku ant rankų, mane užvaldė su nematoma, ir nematyta, jėga. Taip nebuvo man dar nė vienose Mišiose. Neteko tokių jausmų patirti. Užvaldė mane tasai šventasis altorėlio dominantėje – šventasis Antanas. Viduryje, šviesulių apsupty, jis nematerialiai mistiškas, jis gyvybiškas. Tapau paveikus jam. Bent jau kad paveikus, tai tikrai. Pavaldus, žinoma, nebūčiau. Nei Antanui, nei Jonui. Ir nei Šv. Petrui. Bet čia, vyručiai, ne juokai – šventasis į žemę nužengė, gal mėgina mane. Supratau, kad šiluma atsklinda nuo jo.
 
Pasidairyti norėčiau, bet kažkodėl negaliu, tebežvelgiu į skulptūrą.
Bet kas gi čia!? Negana to, kad jau ir taip iš nuostabos mirštu, štai pamačiau, kad šventojo gipsinis, lėliškas veidas... pradėjo keistis! Veido spalva ėmė darytis žmogiška, natūrali. Aš matau kaip sakalas, ir negaliu apsirikti; nei abejoti tuo, ką matau negaliu. Pernelyg akivaizdu ir tikroviška. Iš kasdieninės materialios, patekau į dvasinę tikrovę. Ką, netikėdamas savo akimis matau?? Paveikslinė Šv. Antano veido oda, buvusi šviesi, labai balkšva, ėmė tamsėti, panašėti į normalų žmogaus pigmentą. „Ar tikrai taip darosi?“, – išsigandęs savęs paklausiau, sukrutindamas lūpas. Aš perėjau per kelis suolus dar arčiau šio altorėlio.
Vos persėdau arčiau šventojo, ir pakėliau akis į altorėlį. Išvydau, kad šventasis rankose laiko... violetinės spalvos, puodą, o vaikelio nėra. Pamatęs, kad labai nustebau, šventasis pavertė puodą į mane, ir išbiro iš jo... saujelė auksinių monetų. Nukrito jos bildėdamos, ir nuriedėjo kuri sau, o viena liko gulėti netoli manęs. Puodas monetų tikrai buvo pilnas, nes monetos nubyrėjo tik nuo paviršiaus, puodą nedaug pavertus, be to, matėsi kad šventajam jį laikyti sunku, jis daug sveria.
Puodo viršutinė briauna buvo apjuosta spindinčia juosta, tokios pat aukso spalvos kaip ir nubyrėjusios monetos. Vietomis puodo spalvos buvo apsilupę, išblukusios, kas rodė jį turint nemažai amžiaus. Pagalvojęs kad puodas yra sunkus, aš pajutau lyg kažkokį svorį ant savęs. Todėl užsimerkiau, kad nepamatyčiau kažko baisaus ir nusipurčiau, nusimečiau tą kažką nematomą nuo savęs. Niekas nuo manęs nenukrito, bet palengvėjimą pajutau. Atsimerkęs pasižiūrėjau ar yra nukritusi moneta. Ji tebeguli ant grindų! Matosi kažkokio valdovo bareljefas averse. Nesuprantu, haliucionuoju aš, ar nehaliucionuoju.
Visu tuo stebintis, štai tyliai priėjo man pažįstamas kunigas altaristas N, pakėlė monetą, kyštelėjo ją man prieš akis, ir sako: „Kas Dievo, atiduok Dievui, o kas ciesoriaus, atiduok ciesoriui“. Ir, pakėlęs nuo grindų, skambtelėjo tą monetą atgal į puodą. Altaristas nuėjo, o aš atsigręžiau pažiūrėti kurgi nuriedėjo kitos monetos. Bet pamačiau tik nueinantį altaristą, o nuriedėjusių monetų nesimatė niekur. Gal maldininkai susigraibė jas, pamaniau. Tuščia jų tų nuriedėjusių, šventajam puode jų liko dar labai daug, ir vėl pažiūrėjau į puodą, bet ant rankų... šventasis laikė... vaikelį kaip ir anksčiau, o puodas buvo pradingęs, puodo nesimatė. „Sic transit gloria mundi!“, – pajuokavau mintyse. Bet tik mintyse, nes juokas neėmė, mano lūpos buvo kietai sučiauptos, jutau savyje didelį išgąstį.
 
Ėmiau tirti jo veidą, ar tikrai pasidaręs natūralus kaip gyvo žmogaus. Bet, mano nusiraminimui, jo veido spalva buvo dirbtinė, matėsi dažų potėpiai.
Tai kas gi čia buvo? Dabar prieš save matau buvusį vaizdą – altorėlyje stovi Šv. Antanas. Matyt, puodas man pasivaideno? Bendrame altorėlio fone labai ryškus vaikelis, lengvai sėdi ant šventojo rankos. Abi rankeles jis ištiesęs į besimeldžiančius, ir , matau, labai konkrečiai į mane. Jis ilgais baltais marškiniais, iš kurių nuogos kojos besimato truputėlį išlindusios. Ir rankovės marškinių ilgos, ištiestų rankų matosi vien plaštakos, kurias jis tiesia stačiai į mane, lyg norėdamas nuo šventojo Antano perlėkti pas mane. Tai ir yra jaudulingiausia. Aiškiai matau: jis nori kad aš jį paimčiau. Tikrai. Viešpatie!, juk tikrai jis rankas tiesia! Tikrai tiesia! Tiesia! Antai vieną ranką jis ištiesė labiau, ji labiau išniro iš baltmarškinių rankovės. Bet tikra yra ir tai, kad tiesia būtent į mane. Tikrai į mane. Į nieką daugiau. Aš pasidairiau ar nėra šalimais manęs daugiau žmonių. Nei kairėje, nei dešinėje šalia manęs nieko nebuvo. Nei pirma manęs niekas nesėdėjo. Atsigręžiau vėl. Už manęs niekas nesėdi. Tik daug toliau juoduoja besimeldžiančių, Mišias klausančių žmonių siluetai.
Dar labiau mano dvasinė savivoka įsiaudrino. Nėra jokios abejonės, kad vaikas savo rankas tiesa į mane. Jos ne gipsinės, ne dirbtinės. Negaliu suvokti kodėl taip yra. Negi ne bažnyčioje aš esu, kurioje statulos judėti negali! Eisiu artyn. Nežinau kodėl, bet eisiu. Kažkokia jėga stumia, ikšiol niekada dar nepatirta. Lyg į ugnį, ar į išsigelbėjimą, pats nesuprantu. Prie altorėlio klūpo viena moteriškaitė, skarele apsirišusi kaip Julija Žemaitė. Gal palaukti kol ji papoteriaus ir nueis. Bet laukti negaliu. Gal ji jau tuoj nueis, bet laukti negaliu nė kiek. Aš stojuosi ir lėtai einu link vaikelio. O dangau! – kai aš atsistojau jis, vaikelis, kilstelėjo dešinę ranką tiesiai į mane. Jo rankos ištiestos į mane taip tiksliai, kaip nutaikytas šautuvas ir tuoj pasigirs šūvis. Darosi labai baugu, ne tik neramu, ir nesuprantamai keista. Girdžiu man daužosi širdis. Ji plaka dažnai ir labai garsiai, tarsi garsiakalbiai atvesti į ausis nuo širdies. Susijaudinęs aš paskubom atėjau ir atsiklaupiau šalia senutės. Vos priklupau, ji iškart atsistojo, į mane nė nepasižiūrėjo, tik pasirėmė rankomis atsikeldama ir sudejavo nuo vargo ir senatvės. Bet man niekas nerūpėjo, tik vaikelis baltais marškiniais.
Atsiklaupęs bijojausi ką pamatysiu iš arti. Užverčiau galvą pasižiūrėti kaip dabar atrodo šventasis ir vaikelis, į mane rankas tiesęs. Taip jis tikrai kaip gyvas. Bet rankas laikė kaip seniau. Jos į mane jau nebenukreiptos. Šventojo statula irgi kaip gyva. Bet jis nejuda, sustingęs tokioje pat pozoje kaip ir visą laiką.
Lyg ramiau pasidarė. Gal pasimelsti? Bet nežinau kokia intencija. Gal kad tam vaikeliui geriau būtų? Kodėl jis norėjo nulipti nuo dangiškojo globėjo rankos ir atsikliūti ant mano, prastuolio, rankų, nieko negalinčio jam padėti. Čia kažkoks absurdas, viskas labai nelogiška. Vis tiek pasimelsiu už tą vaikelį, ne už save. Paprašysiu Marijos tapti jam motina, jeigu pas šventąjį Antaną jam negerai. Bet jo veidelis nėra skausmingas, nepanašu kad jis jaustų kokią nors kančią. Tai kodėl jis, kuo aiškiausiai, tiesė rankas į mane, paprastą žemiškąjį. Ir pradėjau. „Dangaus karaliene, suteik malonę tam vaikui, kad jis nekentėtų“, – pradėjau kartoti pakuždomis.
Nejučiomis dėmesys nukrypo į laisvą šventojo ranką, kuri buvo nuleista. Staiga pamačiau,... kad tarsi iš miglos, atsirado jo rankoje rusva pailga bandelė, viršuje išrantyta įstrižais grioveliais kaip sovietų batonas, kainavęs septyniolika kapeikų. Dieve, juk rankoje jis nieko neturėjo, bet kai tik į jo ranką pažiūrėjau, šventasis pradėjo gniaužti pirštus ir atsirado jo saujoje gardžiai iškeptas batonėlis, paspragusia plutele. Kaip tai atsitiko, kaip tai yra? Štai net razina matosi šone, iš baltų miltų išlindusi. Pajutau net kvepėjimą, pyragėlio šviežumą. Kvapą savo uosle pajutau irgi labai tikroviškai, aiškiai. Pasitikrinau sąmonėje ar blaiviai suvokiu aplinką. Aš ranka, per savo drabužius, įkišau pirštą iki pat krūtinės duobutės ir pagremžiau. Pajutau visiškai kūniškai, absoliučiai tikroviškai ką darau. Taigi nesapnuoju. Ir jei matau, kad batonėlis šventojo rankoje, atsirado, yra joje, tai ir iš tikrųjų yra, nors seniau, visą laiką, jo nuleista ranka nieko neturėjo. Atsimenu šią statulą mintinai, nuo pat vaikystės. Būtent prie šio altorėlio išrišimą gaunu nuo pat vaikystės laikų, taigi jau daugybę metų. Esu mintinai įsiminęs statulą, tikrų tikriausiai žinau, kad rankoje šventasis nieko neturėjo. O dabar joje – batonėlis. Be to, mačiau kaip jis rankoje atsirado, mačiau kaip gniaužė pirštus batonėliui apimti. Ir štai tebelaiko batonėlį rankoje. Pabūgau, kad nors nepasiūlytų jo man, arba vaikui, kurį laiko ant rankos. Bijau kiekvieno gyvybės pasireiškimo, nes kai statula darosi gyva, tai darosi ir baisu.
Pasisukau į bažnyčios sieną. Sienos iškabinėtos „stacijomis“. Taip vadina stotis, kuriose pavaizduotas Jėzaus keliavimas į nukryžiavimo mirtį (tik nežinau ar taip pat ir į prisikėlimą). Dirstelėjęs į sieną pamačiau dešimtą stotį „Jėzaus apnuoginimas“. Lipdiniai, kuriais pavaizduotas Jėzus ir romėnų kareiviai atrodė normaliai, gyvybės jokių ženklų nerodė. Kompozicija ne plokščiai ant lentos išpiešta, bet figūrinė išlipdyta, todėl Golgotos kančios įspūdis didelis. Jėzui nuo peties apsiaustas jau nusmauktas. Jam iš vienos ir iš kitos pusės stovi kareivis. Jie su ietimi ir kardu, apsirengę legionų uniforma, kuri padailinta keliomis spalvomis, ne vienspalvė. Kaip ir Jėzaus skulptūrėlė. Žinoma, kad gipsinė statula gyvu kūnu nevirsta, parapsichologija aš nesergu. Matau, suvokiu aplinką visiškai adekvačiai. Bet vėl pažiūrėti į Šv. Antaną bijau. Bijau, kad pamatysiu jį kaip gyvą žmogų. Pasižiūrėjau. Batonėlį rankoje ji tebeturėjo.
Nutariau melstis. Prašysiu paties Šv. Antano kad paleistų mane nuo regėjimo, kurį man teikia. Manau, kad teikia jisai. Bet mane labiau pribloškė vaikelio rankos, kad jos tiesiasi būtent į mane. Ėmiau spoksoti į vaiko rankas. Jos... ir dabar ištiestos į mane, beklūpantį po Šv. Antano kojomis. Nežinau kaip man elgtis, ką daryti!
Sukalbėjau „Tėve mūsų“. Kas didžiausią šoką man padarė pasakau tik dabar: kai atsiklaupiau, vaikelis... rankas nuleido žemyn, panarino į mane, tiesiai man į akis.
Išsigandęs pusbalsiu pasakiau jam, ir pats nežinau kam; paklausiau: „Kai atsiklaupiau, vaikelis tuoj, kaip gyvas būdamas, kuo tikroviškiausiai... savo rankas palenkė žemyn į mane klūpantį. Kaip tai suprasti?“. Atsakymo nepasigirdo jokio.
 
Beklūpant ir meldžiantis kiek atlėgo nerimas, kuris buvo šiurpinantis. Buvau galvą nuleidęs ir užsimerkęs. Pakėliau akis į vaikelį, ir vėl sustingau žvelgdamas į jo rankas. Jos nejudėjo. Bet buvo ištiestos, mano dideliam jaudinimuisi, tikrai į mane, ir jis, aiškiai mačiau,... sujudino pirštus. Sukalbėjau maldą į švenčiausiąją Mariją.
Nutariau dar prabilti į vaikelį. Nes noriu išsklaidyti regėjimus, kuriuos matau. Patylėjęs kol drąsos sukaupsiu, sakau: „Vaikeli, kodėl tu nori man ant rankų pereiti?“. Kai tik pasakiau šiuos žodžius, įvyko stebuklingiausias apsireiškimas: vaikelis savo rankomis, iktol ištiestomis į mane, staiga apkabino, apsivijo apie šventojo Antano kaklą, kuris ant rankos jį laikė. Ir prigludo savo veideliu prie jo skruosto. Pastebėjau, kad vaiko skruostas vos pastebimai išraudonavo.
Išsigandęs atsistojau. Žengiau kelis žingsnius atatupstas, akių nenukreipdamas nuo stebuklo: vaikelis apsikabino šventąjį! Pastebėjau kokie juodi jų plaukai. Ypač vaikelio. Netvarkingi, nesušukuoti nei nešukuojami. O marškiniai baltut baltutėliai, ir iškrakmolyti.
Daugiau būti prie altorėlio, jį apžiūrinėti būtų jau neužtekę ištvermės. Pradėjau mąstyti apie tai, kur yra bažnyčios durys išeiti. Bet nespėjus kojos atkelti, išgirdau žodžius visai šalia savęs: „Ramybės jums“. Tai buvo vaikystės draugas Bronius, kuris irgi buvo atėjęs į bažnyčią Vėlinių proga. „Sveikas “, – tyliai pasakiau jam. Ir supratau, kad orientuojuosi normaliai.
– Jau einam, – sako Bronius. – „Missa est“.
Rodos, atgavau normalią savijautą. Visiškai atsigavau vėl pažvelgęs į altorėlį. Vaikelis buvo kaip ir buvęs, ant dešinės Šv. Antano rankos, nebuvo jo apsikabinęs ir žvelgė į bažnyčios erdvę, ne į mane. Rankas buvo ištiesęs kaip visais laikais. Svarbiausia, šventojo apsikabinęs nebebuvo. Rankeles buvo ištiesęs taip pačiai kaip per kiekvienas Mišias, kurių šįkart nei negirdėjau.
– Ar tu nieko nematei, – sakau atsiradusiam draugui.
– Ne nieko. Tave mačiau, – atsakė jis, nesuprasdamas ko aš klausiu. Ir paėmė man už parankės, patraukdamas išeiti.
Bet vis dar buvau susijaudinęs, įtampa neatslūgusi. Tikrai reikia kuo greičiau eiti lauk, pamaniau. Bet, nelabai save kontroliuodamas, aš ištrūkau nuo draugo ir pripuolęs paspaudžiau statulos – šventojo Antano basos kojos pirštą. Man reikėjo įsitikinti, kad jis iš tikrųjų yra tik molinis, tik statula. Staigiai spustelėjau kojos didįjį pirštą.
Tą pat momentą kažkas kad suriks: Aaaiiiii!! Spiegiančiu, ausį veriančiu balsu. Krūptelėjau, atšokau ir nesusigaudžiau kas čia suriko: šventasis, ar kas iš maldininkų. Balsas labiau moters, negu vyro. Aš atsigręžiau. Visi maldininkai buvo rimti, daugiausiai seni žmonės ir jau buvo beišeiną iš bažnyčios. Dar pažiūrėjau į Šv. Antaną. Kai pažvelgiau,... jis sujudėjo labai staigiu judesiu!! Jo apsiausto klostė atsikišo, išryškėjo jo kojos kelis!! Kelis tos kojos, kurios paspaudžiau didįjį pirštą. Dėl to koją jis sulenkė... Jis nėra negyvas. Nėra.
Daugiau neturėjau jėgų laikytis. Nors tai nevyriška ir man nepriimtina, aš pats įsikibau draugui į parankę, ir tylėdami išėjom iš bažnyčios. Susikrimtęs, nenurimstančia širdimi, nuleidęs galvą. Išeidamas pamačiau ant sienos laikrodį, nes pasigirdo jo tiksėjimas. Jame įžvelgiau ne kiek valandų, bet užrašą ciferblate „Tempus fugit“.
 
2014 m. lapkritis