Aš turėjau vingio taką ir šaltinį,
Buvo kelias prie takelio nuolatinis.
Tyško purslas kiekvienam praėjusiam pro šalį,
Pro šaltinį vėsų ir daugalį.
 
Tyška purslas kiekvienam praėjusiam pro šalį
Ir supratusiam, ką jam šaltinis šneka.
 
Man šaltinio lašas nutylėjo,
Kad geriau, negu šaltinis – ilgas kelias.
Čia vandens atėjusi mylėjo paukščių taką –
Ji graži ir „nuodėminga“ kaip žvaigždelė.
 
Ji pasėmė į ąsotį žalio vyno,
O vis tiek iš Hipokrenės jis tekėjo.
Ragavau rieškučiom šito gardumyno.
O jinai jo pasisemti vėl atėjo.
 
Toji skraistė daug svaigesnė negu barkarolė
Erdviai dengė nuogą jos krūtinę –
Buvo tai ir uždanga ir rolė
Uždanga šio teatro paskutinė.
 
O už šilo netoli bažnyčios
Sugaudė vargonai Misserėre
Neturėjau rožinio kaip tyčia.
 
Ji privėrė žemuogių ant smilgos,
Kvepiančių tartum kodylo dūmas
Ir mišparas prie šaltinio buvo ilgas.
 
2015 m.