Visą naktį lijo lietus,
Tikras vasaros, geras ir šiltas,
Bet kažin ar girdėjai jį tu
Paslaptingos tamsos apkabinta.
 
Visą naktį skambėjo stiklai
Nuo lašų, sidabrinių jų šuorų,
Kokie siautė prabudę jausmai,
Net širdis įžeista neišduotų.
 
Visą naktį sena obelis
Lyg vaikus savo obuolius supo,
Kirto rykštėm padangių ugnis,
Aukštą beržą ar eglę užklupus.
 
Visą naktį dundėjo dangus,
Tiktai veltui taip buvo grūmota,
Ne, ne žemėje buvo žmogus,
Ne, ne žemė ir buvo sapnuota.
 
Visą naktį lijo lietus,
Skaičiavau kiekvieną jo lašą,
Tik mintis net pro vėją, žaibus
Į krantus, kur jaunystė, vis nešė.