Saulėtekis ant sienos piešia rausvą šlovę.
Ne iš dvejojimo balta džiaugsmų puta.
Silpnųjų lūkesčius visi dievai apmovė.
Tu — paskutinis? Juk rėki: Už ką? 

Ne aplinkybės traiško — tavo jėgos baigias,
Bet net saldu, kaip dar geidi veiklos.
Mintis greičiausia pasivijo sraigę
Ir nepaleido visą dieną jos.

Šratus bekelniai lydo iš medalių.
Saulėtekio šlovė šviesi šviesi.
Daugiau vis norim, bet mažiau vis galim.
Dar atkunti, kai praeitį lieti —

Ten, po šašais, dar visos juslės gyvos,
Per barzdą nevarva prėska, skysta putra.
Kaip ne laiku kažkur gaidys pragydo —
Nieks neišgirdo, kaip rėki: Už ką?