Naktis ištiško čežančiais lašais,
Mieguistas rytas per lapiją varva.
Nuo laiko brinkstama. Tu nieko nesakai
Lyg būtų išmaldos jau pilnos mūsų terbos,
Lyg mūsų žvilgsniais prakirstas dangus,
Našta būties nelyg pakirto kojas.
Degtuko kibirkštį dalijamės perpus,
Net savas šuo kaip svetimus aploja.
Šeimos bažnyčioje — senienų sandėlys.
Pasaulio potvynį sukėlė mūsų Dievas —
Nebesuderina dėlionės dvi dalis,
Liūties lašais skaptuoja kūno žievę.
Kada išbrinksim ašarų drėgmėj,
Jei nesutapsim, gal nors susiglausim.
Kažin tada kur Dievas mus padės?
Lašų čežėjimas jau tapo mielas ausiai.
Na, o pasaulis? Kam dabar svarbu?
Čia tu, čia aš. Liūtis. Ir mes iš lėto brinkstam.
Viena pora? Ne, individai du
Pilni savęs. Nei įdomu, nei linksma.