Kai danguj tik žibintas mėnulio apšviečia
Kelią lūpų... Ir mąžta atstumas,
Tavo pirštai tamsoj mano ranką paliečia,
Virpa širdys... Tas jausmo saldumas...
Krinta žvaigždės...
Į tylą ir girdis –
Ratilais raibuliuoja gerumas.
Ne lietus
Tamsoj naktį nugirdys,
Ne žemčiūgų svaigumas.
Užsimerk...
Negaliu patikėti,
Rodos, tūkstančio pėdų atstumas
Per sekundę išbyra pro rėtį.
Vėl toks šiltas artumas...
***
Nekvėpuok... – nekvėpuoju,
Tik skausmas tarp girnų
Byra.. Byra... Pilnėja...
Išsprūsta
Ne tai, ko norėjom...