Sapnavau tave lyjant anąnakt, 
Kai mėnulio ragelis išdilo,
Baltus marškinius rankoj laikei
Ir dėvėjai palaikę kepurę.

Akys mėlynos buvo prigesę
Tarsi lempa motulės senovinė,
O prinokusios lūpos avietinės bučiniui kvietė.

Nesakei tu man nieko, tik žarstekliu
Pamaišei židinio žarijas ir prisėdai 
Užu stalo, pridengto staltiese linine mereškuota.

Dieve, Dieve, kur tas mudviejų laikas,
Praslydęs pro pirštus, pro šaltinio vandenį, 
Pro mano ir tavo akis?
Tu tyli ir aš nežinau, ar dar vis sapnuoju,
Ar tu iš tiesų praėjai pro mūsų gyvenimą.