Manoji kelio juosta, nebėk taip greitai,
Nenešk į praeitį šviesios dienos,
Neleiski džiaugsmui nuo manęs išeiti,
Palikt, belaukiant vasaros kitos.
 
Tegul šios godžios akys dar ilgai
Žydruosius ežerus, pakrantes glamonėja,
O lieknos pušys, pakelės beržai
Priims mane, lyg savo draugą —
                                                         vėją.
 
Pro šalį skuba gelstantys laukai,
Vien tik atolas pievose žaliuoja.
Ko benorėt — rugpjūtis, bet gerai,
Kad čia esu ir šiuo keliu važiuoji.
 
Dainuok, širdie, jei tik gali, dainuok.
Šį kartą juk esi tikrai laiminga.
Ateis ruduo, jo nebereikia laukt,
Tegul dar žvaigždės, o ne šerkšnas krinta.
 
Manoji kelio juosta, bėk lėčiau,
Leisk įsimint tave, kad susapnuočiau.
Labai trumpai šias pakeles mačiau,
Bet kaip jomis džiaugiuos,
                                        kaip aš džiaugiuosi.