Tik nesakyk, kad jie mediniai ir nebylūs
Stulpai bejausmiai, negyvi.
Bet saulė pateka, žiūrėk, sušyla,
Ranka suvirpa kai lieti.
 
Sakai jie nekalba ir nieko nepaklausi —
Nei labas, nei sudie nepasakys.
Šnekučių daug, kurie niekus vien tauškia,
Bet taip mažai, kas nori išklausyt.
 
Tik paieškok, kam nerimą ar skausmą
Išliet galėtumei iš sopančios širdies.
Kiekvienas angelas čia pats tikriausias,
Jis niekad neišduos tavosios paslapties.
 
Radau kūrybos angelą ir tą,
Kur Baltijos kely kartu stovėjom,
Kai laisvei kilo, atgimė tauta,
Kai ją mylėt vienintelę žadėjom.
 
Anas gi — kūdikius, mažus vaikus globoja,
Palaimina šeimas ir tuos, kurie toli.
Tegul jiems nuo kalvos lengvu sparnu pamoja
Grįžti į gimtinę, kur visados savi.
 
Rugpjūčio ramuma, dar žydi pievoj gėlės,
Danguj boluoja debesų pulkai.
Gerai, kad nors ir pavėlavęs truputėlį,
Esu čia kalvoje, kur laukia angelai.