Dar tebesnūduriuoja meilė senuose laiškuos,
Tik jie beliudija, kiek žiedlapių turėjom.
Neišdrįstu jų liepsnai paaukot
Arba skutais paleisti skrist pavėjui.

Nebeskaitau. Išmokau mintinai
Kiekvieną žodį, daugtaškį ir brūkšnį.
Raudonis blunka, dažantis tirštai —
Atvėsęs kraujas lėtas dėl jausmų išplūsti.

Kam aš besaugoju papilkusius lakštus?
Išblukę rašmenys, čia ašarom sulieta.
Nes tai svarbu, nes tai labai brangu,
Kai aš viena, sena, žila, raukšlėta.

Plėšikai brovėsi. Jiems pinigus daviau,
Net aukso žiedą šliūbinį nuplėšė.
Tai nesvarbu. Juk laiškus atradau.
Tylu, ramu. O mudu vėlei dviese.