Tą akimirka spurdėjo gležni Plaštakės sparneiai. Ji suko ratais aplinkui kiekvieną besiskleidžiantį žiedą ir niekaip negalėjo rasti to vienintelio, nepakartojamo, paties gražiausio ir kvapniausio žiedo. Prie kiekvieno atskridusi ji paglostydavo savo gležnais sparneliais, apkabindavo švelnumu. Atskleisdavo visišką atsidavimą. Ji tarsi kuždėjo kiekvienam kaip nori būti mylima, geidžiama. Bet niekaip negalėjo perskristi savo šešėlio, kuris ją nuolatos stabdydavo. Dėl jo ji negalėjo pilnai išskleisti savo sparnų. Ir niekas nežinojo ką ji tomis akimirkomis išgyvendavo. 

Vieną saulėtą dieną skraidė Plaštakė tarp daugybės jos laukiančių žiedų ir niekaip negalėjo nutūpti. 
Vienas žiedas skleidė labai erzinantį kvapą, kitas gundantį, trečias buvo dar neišsiskleidęs, ketvirtas jau barstė žiedlapius, nuo penkto jau visas derlius krito. Visi kiti it vidutinybės spoksojo į jos žavingus sparnus plačiai išsišiepę. 
Ji pasijuto nepatogiai. Ir pasisukiojus tarp saulės spindulių ir į ją spoksančių žiedų, pamosavo sparnais ir nuskrido į kitą pusę ieškoti savo mylimo žiedo. 

Skrenda Plaštakė į kitą pusę ir pastebi ant vieno žiedo nutūpusią Bitutę. Ir nusileidžia šalimais apsidairyti. Pauosto vieną, kitą. Galiausiai pritupia ant to paties žiedo. Staiga nustemba pajutusi begalinę trauką. Šio žiedo ji tikrai nepaliks. Jis nepaprastas. Jis tikrai ypatingas žiedas. Tas, kurio taip ieškojo visą tą laiką. 
Bet kaipgi ta Bitutė? 
Ką ji čia veikia? 
Staiga sunerimsta Plaštakė. 
Ji niekada nebuvo pavydi. Pasižymėjo pačiu didžiausiu tolerantiškumu ir draugiškumu. Plaštakė žinojo, kad dalinsis šiuo nuostabiu žiedu kartu su Bitute. Bet dar nežinojo, ar tas žiedas jos norės. Labiausiai nerimavo dėl jo pažiūrų į skraidymą. Galvojo, kad tik jam patiktų jos sparnai, jos nutūpimai, pakilimai ir apkabinimai. 
Nuo tos akimirkos ji vis grįžinėjo prie to paties žiedo laukdama jo ženklų.

Beskraidant Plaštakę netikėtai užklupo lietus. Sušlapo jos gležni sparneliai, nors ir skubėjo slėptis po arčiausiai buvusiu žiedu. Sparneliai tapo sunkūs ir beveik nevaldomi. Didelių pastangų dėka ji, kaip koks vikšras, nuropojo po jau aplytu žiedu ir džiaugėsi jo suteikta užuovėja. Iš ten stebėjo ir tą gražuolį žiedą, kurį buvo nusižiūrėjusi, bet nespėjo pasiekti. 
Kažin ką jis dabar galvoja? 
Ar jis mane mato? 
Knibždėjo Plaštakės galvoja daugybė klausimų. Ji net virpėdama nuo drėgmės negalėjo nukreipti savo minčių kitur. Tūnojo po kitu žiedu ir laukė kad greičiau išdžiūtų jos sparneliai ir galėtų skristi pas nusižiūrėtą gražuolį. O jis tviskėdamas nuo lietaus lašų atrodė dar žavingesnis. Ji negalėjo atitraukti nuo jo savo akių. Vis stebėjo ir stebėjo. Ir kai staiga pro lapus prasiveržė saulės spindulys ji taip nudžiugo, kad pamiršo, jog jos sparneliai dar šlapi. Jau norėjo plasnoti, bet vėl nuliūdo, nes jie dar ne kilo. Ji dar negalėjo skristi. Dar turėjo laukti. Tas laukimas jai tapo toks ilgas, tarsi visa amžinybė. Bet ji kantri. Ji sulauks savo skrydžio į laimę.

Kai išdžiūvo Plaštakės sparneliai, 
Ji pakilo į saulę, aukštai. 
Ir nuskrido pas savo žiedelį, 
kurį taip mylėjo labai. 

O jis laukė, lyg princas aistringas,
ir kuždėjo – ateik. 
Šiandien mums saulė spindulius barsto, 
vėjas švelniai kedena lapus. 

Ir Plaštakė nutūpus ant žiedo
apkabino aistringai, švelniai. 
Vėjui šnarant, kibinant saulei,
dovanojo savuosius jausmus.