Užmiršk, gentie, kaip užauginti duoną,
Ir aukso žirklės tau nukirps šaknis,
Ir širs pajėgūs
Išmaldos neduoda!
Rankas ištiesusių eilė be gėdos tįs.
Vertelgos pirks, po to parduos Tėvynę,
Temidė nuodėmes tiktai stambias atleis.
Ir siaubą kels plataus pasaulio žinios,
Nes nuo bėglių užsitrombuos keliai,
Kils sumaištis. Vilkai nemoka arti,
O grifų pulkas neneša medaus.
Palinks galva iš pėdos atsigerti,
Kur telkšo kraujas, bet ar kas bebaus?
Avies paklydusios balsu mekena siela,
Nes tiek tereikia — duonos ir dainų.
Vaga arimo usnimis apžėlė.
Kur javo atžalos iš pakirptų šaknų?
Mušk į krūtinę — lai kaip būgnas dunda,
Kad nebėra kaltų nei nekaltų,
Nes aukso žirklės kyla iš pagundos.
Tik nesakyk, kad niekuo dėtas tu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-02 21:07:51
brandžios eilės
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-08-02 14:24:37
Visiškai pritariu daliuteisk komentarui.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-08-02 07:56:43
Puikus, išmintingas eilėraštis – kai nebėra kam arti, sėti, auginti duonos, tautos šaknys pakertamos, o auksas nieko vertingo neatneša, už jį tegalima nebent pirkti ar parduoti Tėvynę. Kai auksomanija apima visus, nebelieka kaltų ir nekaltų.
Tik nesakyk, kad nieko dėtas tu