Nuplaukit, debesys, nuplaukit,
Tegul dangus žvaigždėm nušvinta.
Tegul iš jų pati mažiausia
Ir dėl manęs į žemę krinta.
 
Laimės ne sau tada prašysiu,
Likimas jos man dosniai davė,
Kada pražydusi jaunystė
Prie Nemuno žiedais alsavo.
 
O ir vėliau sėkmė lydėjo,
Kada pakilt tėvynė šaukė,
Kada į Vilnių laisvės ėjom,
Kur geležinis vilkas kaukė.
 
Ne kartą mėnuo, bet ir saulė,
Pažinti meilės burtus leido.
Sūnus, dukra ant rankų augo,
Širdis jų juoką godžiai gaudė.
 
Dabar vaikaičių akys spindi,
Tai jiems žvaigždelės paprašyčiau,
Kad būtų jie visi laimingi,
Kad juos ilgai ilgai matyčiau.
 
Nuplaukit, debesys, nuplaukit,
Rugpjūčio naktys stebuklingos.
Sako, pamačius skriejant žvaigždę,
Ji troškimus visus išpildo.