Sako, žodžiai visiškai nereikalingi,
Kai širdis myli ir jausti pasirinko.
Bet tiesa tokia, kad iš tiesų
Kartais išgirsti, kad mylimas esi, svarbu.

O ir tikėti šiais laikais nelengva,
Kai žodžiai trumpalaikę svarbą įgauna.
Ir ta laimė, kuria širdis apsąla,
Paprastiems žmonėms tik džiaugsmą kelia.

Taigi, laimė – paprastų žmonių dalykas...
Gal dėl to pasaulis toks nelaimingas?
Juk mes visi ypatingi ir unikalūs,
Kam išvis ta laimė prasmę įgavus...

O kur dar tai, kad bėgam lyg pašėlę,
Nuo dalykų, kuriuos turėtume nugalėti.
Mes turėtume eiti link kažko,
O nevengti velnias žino ko.

Bet aš nekaltinu nei vieno,
Nes net nesijaučiu kažkuo geresnė.
Tyliu, bėgu, vengiu ir bijau,
Nes aš taip pat žmogum gimiau.

Taip pat  nesvarbu, kad demonai mane apsėdę,
Aš vis dar rašau ir bandau žinią nešti.
Nors mano protas gali greit aptemt,
Aš dar pranešiu, kaip neverta gyvent.

Ir šitą eilėraštį skaitysi, kai verksi,
Kai prisiminsi mane ir melsies.
Nes aš tavo žmogus buvau ir liksiu,
Nors tu manei, kad žodžiai man nereikalingi.