Diedukas saujoj obuolį laiko.
Pasuka. Laiko kampu.
Ruduo jam atgręžia veidą,
Paglosto obuolį spalvotu delnu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tik mažas vaikas paklausia,
Kodėl mūsų Žemėj tapo tamsu.
Žiūrėk, mažutėli, atsako –
Ši žemė šventa, nors čia ir tylu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Pasiunčia Diedukas į Žemę
Vaikų. Be kojų, be pirštų. Šaltų.
Kas ašarą braukia,
Kas tingi – laimingi...
- - - - - - - - - - - - - - -
Man lapkritis moja –
Vis sninga ir sninga...