Drebulės nežaidžia – dreba,
ir liepos taip pat, ir beržai.
Jų virpantys lapai, nudiržę
šakos – kelią plaka diržai.
Karštas pjūklas sugergždžia,
po kojom aštrus žvirgždas.
Šulinio svirtis gailiai girgžda,
kai žaidžia drąsūs vaikai.
Tenai po skėčiu nuo Saulės,
ant kalnelio, kur liepos,
žvelgi į didelį žavų pasaulį
nuo manęs pasislėpus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-31 08:42:15
Paslaptis žmones traukia, o atviras savęs demonstravimas - atstumia.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-07-30 22:46:08
Vau. Lyrika, nostalgija: ji, drebulės, drebėjimai, girgždėjimai...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-07-30 22:43:52
Gal čia kokia nostalgija, gal net kokiai velionei, esančiai ant kalnelio? Na, vaikystės draugei ar pačiai vaikystei. Plaka strėnas prisiminimai, o medžiai tik priedanga. Jie ir skėtis nuo Saulės, atgulus smėlyje.
Antras posmas jau lyg aiškesnis, bet vėlgi kažkur veda pjūklas, drąsūs vaikai. Gal tai prisiminimų aštrumas? Slapstaisi tarp medžių pats, žaidi lyg su degtukais...
Būtų įdomu perprasti šitą mielą kūrinėlį, nes kažkodėl atrodo, kad ir mintis žaidžia slėpynes.