Stipriau už jį man nieko nesurasti
Ir žmogui kiekvienam negali būt svarbiau,
Kaip saugot savyje, neleist užgesti,
Iškelt Tikėjimą lyg žiburį aukščiau.
 
Tikėt ateitimi, tikėt Aukščiausio meile,
Tikėti artimu, taip pat ir savimi,
Kad dovanotas laikas neša dalį laimės
Ir visi skirti metai jai pažint geri.
 
Tikėk išeidamas, kad vėl namo sugrįši,
Palik tikėjimą ir laukiantiems tavęs,
Kad nepamirši kelio, kur veda į tėvynę,
Į prakaitu aplaistytas senas tėvų žemes.
 
Svarbiau už viską —  tikėt jauna karta,
Kuri savais darbais toliau gimtinę puoš.
Ji bus tikrai gražesnė nei tavo palikta,
Nors girioj ąžuolai tie patys vis žaliuos.
 
Gyvenimas kartojas metų ratuos,
Pavasariais iškyla želmenys nauji.
Kai žvelgs į juos vaikaičių šviesios akys,
Tikėk, jie žvelgs tada ir gyvu tavimi.