Altarista nesuklysta – tiesiog žmogiškasis faktorius ima viršų (gali būti, kad ir sveika nuovoka ar netgi savotiškas humoro jausmas).
Drama išskysta.
Baigiamasis akordas – padūsavimas meistriškai (lyg per pasipiktinimą ar nuostabą) persilieja į atokvėpį, nes privalomoji programa baigta.
 
Atlaidumas galbūt eina ir nuo šv. patarnautojų (pasistengia auditorijos nekankinti pridvisusioj terpėj).
Atlaidumas ir todėl, kad atleidžiami stabdžiai.
Atlaidumas apima perskaičius eilėraštį. Kai kurių, tikėtina, tas jausmas (ar požiūris) neapleidžia niekada. Jei pripažįsta žmogaus prigimtį ir yra pakantus.
 
Scenos pagrindas – žmogiškų poreikių fiesta. Lyg farsas, lyg cirkas.
Tai nebūtinai bažnyčia, tai sociumas, kur vyksta vaidinimas. Turbūt viskas čia normalu, visgi žmogus – save tramdanti būtybė, prisidengianti esminius instinktus, siekianti tobulėti… kaip kada išgali…
 
Raiška be puošnių arnotų, labai paprasta, situacija komiška, o mintis… kaip pažiūrėsi, viskas aplink jei ne liūdna, tai juokinga.
(Galiu pridėti dar vieną mintį, sukeltą kūrinio ir šiaip: verta į savo dvasingumus pažvelgti ir saviironiškai.)

Aš - ne Jėzus, bet irgi atleisčiau :)))

visada sugebate įpinti tik indausišką intrigą...puikus stilius

Visada smalsu pasižvalgyt pro tamstos Langą...

Puiku ! Ir aš sakau - gryna tiesa :))