Savastis

Aš be tavęs anei vienos dienos —
Juk meilės įdagas jausmuos nebeužgyja.
Tarytum paukščiai mintys nuplasnos —
Nuties tarp mūsų neregimą giją,
Kur supsis mano ilgesio rasa
Ir naivūs lūkesčiai paleidus suturėti,
Ir nutylėjimai prasmių prasmes saką,
Nusiskandinimai ne dubury, bet rėty.
Glaustysis saulė su jaukia naktim,
Visi ropliai išmoks aukštai skraidyti
Ir net mirtis tavęs nebeatims,
Nes lieka randas ėmus žaizdai gyti.
Peršėk ir mausk, dabar tu — savastis,
Tą žymę nešiu oriai it karūną.
Aš be tavęs? Ir tu nesupranti,
Ir tu nebetiki, kad taip pasauly būna.
Todėl tave sapnuodama švyčiu
Lyg lauktą dovaną apglėbęs mažas vaikas.
Baigties nėra, tik tūkstantis pradžių —
Alei diena esu tavim apsvaigus.
Nijolena

2016-07-29 06:22:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Juozapava

Sukurta: 2016-07-29 19:56:09

Jūs nepakartojama:) Taip taikliai ir įtikinamai.

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2016-07-29 12:46:57

Na va kaip man gerai...

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-07-29 08:27:26

Bandžiau išskirti tą "razinką", bet skonio receptoriai pasimetė :)). Viskas gražus ir brandu. Gurkštelėjau vandens, įkvėpiau ryto oro. Ir taip gera. Ačiū, kad rašot :)