Vėl suliepsnos aistra apyaušrio aky –
pagundos kardas sielą perpus dalo;
kai žodžių gal per daug – juos noris išsakyt,
nes Meilė šypsos ant auksinio pjedestalo...

lyg  ašarom švininio debesies
kančia atpirk, o Meile, sąžinėj ramybę
ir sumaištį liepsningu bučiniu pasėk;
rausvam saulėteky kuždėtis leiski, tyliai...

leisk degti nuodėmėj, jausmų kerus pažinus,
akių ugnelės troškimu spindės;
dangus dainuos, klos patalą žolynai
ir žvelgs delčia... nebyliai pavydės...