Mėlyno vėjo šakos paklaikę
Mus pakerėjo skardžių kalnuos –
Mėlyna jūra pavertė laiką,
Maudė mūs sielas be atvangos

Tarp laisvės paukščių keistų miražų...
Tarp anemonių – gėlių prarajų,
Išvydus tavo veidą aš gražų,
Girdėjau kalnus kalbant svajų.

Saulės plaštakių džiaugsmo atklydę
Auksinės gijos vėtrų delnuos
Nusekė mūsų pasakos brydę
Pilnatvės geismo šviesa kalnuos...