PROZA EILĖRAŠČIU
 
Ne svajonė iš nebūties išplaukusi
Nei iš svajonės haliucinacija,
Nei žaibas atvėręs mantiją
Tradicinis, tiktai – akimirka – riboženklis:
Lietus su saule –
Tu – rantas ribos pušyje,
Trys užkastieji ženklo akmenys –
Kad jau nepasimirštų – nuo čia
Manoji.
 
Ne, ne blyksnis... – daug panašiau –
Vasaros vėjas tik apkabino glėbyje
Ir leido skirtis vos susilietus magnetų linijoms,
Ir dar ilgai miškai žali, raudoni,
Ir jaukūs lietūs rudenio – ilgai globojo,
Kol fizika, meteorologija ir tokių daugel
Dainuoti ėmė ir sklido
Poezija ir muzika, o Kūčių dieną
Ne vien tik bičių su kaimynais šnekos,
Visai kasdieniškai prakalbo paprasta buitis,
Šiba, spingsulė ir šešėliai – lietuviškai, –
Ak, vakaronių tūkstančiai – gyventi, išsakyti
Birželio sutemas, aušras, žiemos kerus.
Šįvãkar mistifikuokim  haliucinaciją ir žaibą –
Vienis, kartu draugė̃ , – legenda,
Bet argi ne taip ir buvo.
Lyg  Nojaus arka? Taigi visur – tikroji
Vienuma  dviese.