Prisiminus tą iškylą, mane visuomet apima gilus liūdesys, lyg sunkus akmuo užgula ant krūtinės. Tiek džiaugsmo laukiau iš tos dienos! Atrodė, viskas kuo puikiausiai susiklostė, kad būtume laimingi. Bet menkai tos laimės paragavome!..
 
     Kokie gražūs upės krantai! Vieta, kur mes sustojome, nuožulniai leidosi prie vandens; aplinkui žaliavo pievutės ir lyg sodeliai tvoromis aptverti gluosnynai. Anapus upės kilo pilki, skardingi, akmenuoti krantai; ant pačių tolimiausių kalvų tarp eglių dunksojo mažos romantiškos pilaitės su bokšteliais. Kartais iš tolo pasigirsdavo šunų rujos lojimas.
     Mes čia atvažiavome ištisu keliukų labirintu,— vieni smėlėti, kiti nusėti baltais akmenėliais, o prie pat upės — it upokšniai pilni tyro šaltinių vandens. Laukinių serbentų šakos graibstė mums už rankovių. Mes čia nugrimzdome į vėsią gilių daubų ūksmę, čia, atsidūrę atviroje vietoje, atvirkščiai, maudėmės skaidrioje visą slėnį užplūdusioje šviesoje. Artėdami prie upės, pamatėme, kaip toli, kitame krante, kažkoks žmogus, užsikoręs ant uolos, palengvėle traukė meškeres. Dieve tu mano, kaip čia buvo gražu!

     Mes įsitaisėme vejoje, kurią iš visų pusių supo jaunas beržynėlis. Veja buvo didelė, žolė neaukšta — sunku rasti geresnę vietą visokiausiems, žaidimams.
     Vyrai iškinkė arklius ir nuvedė į fermą. Beržynėlyje ėmė išpakuoti atsivežtą maistą, o vejoje statyti sudedamus, dėdės Regn'o  atgabentus, staliukus.
     Dabar prireikė norinčių nueiti iki gretimo kelio posūkio sutikti vėluojančius svečius ir parodyti jiems, kur mes esame. Aš pasisiūliau pirmas; Asmis ėjo su manimi. Sustojome palei kabantį tiltą, kryžkelėje, kur kertasi daugybė keliukų.
     Laukėme, vaikštinėdami ten ir atgal, kalbėjomės apie praeitį, mėginome, kaip beįmanydami, išsiblaškyti. Iš Saidvaito pravažiavo dar vienas vežimas su nepažįstamais sodiečiais ir išlakia kaspinuota jų dukra. Paskui vėl nieko. Beje, dar kelios mergaitės ir berniukai asilo traukiamame vežime, buvusios Utenfor  sodininkės vaikai...