Santrauka:
Pagaliau manosios būties linksniuotės pabaiga...
Kartais savianalizė sumažina vidinę įtampą:
padeda išlikti tokia, kokia esi, nei norėtum kažką pakeisti ir pratęsti...
O būtie, kam uždengei ilgesio ir liūdesio skraiste manąją padangę!.. (7)
Nežinau! Ar beverta kalbėti daugiau:
Atodūsius sujungti į vientisą giją:
Skausmą, sielos vienatvę išsakiau –
Viskas stambiais lietaus lašais išlijo...
O būtie, kokia bebūtum tu dabartyj –
Tyloje išklausyk mano norus kuklius –
Pagaliau pasakyk, kad nesu neviltyj –
Minu – svetimais žingsniais savus takus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-18 15:11:43
Skausminga...Tegul išlyja...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-07-18 10:35:58
Nuskambėjo kaip širdies šauksmas. Tegul per jį išeina visas skausmas, susikaupęs per gyvenimą.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-07-18 07:22:28
O vis tik arčiau kūno sava skraistė. Apsimetinėti nereikia. Tokia mano nuomonė, kurios niekam neperšu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-07-17 20:41:42
labai gražiai išsakyta būtis