Vis blaškomės ieškodami lengvesnio kelio,
Gardesnio kąsnio, lovos minkštesnės...
Ir nesuprasti mums, kodėl taip širdį gelia,
Besėdint ant tos iškovotos patogios kėdės...

O būna – taip džiaugsmingai siela uždainuoja,
Nors, rodos, nieko nenutiko ypatingo, –
Tik šypseną ar žodį pakeleiviui dovanojai,
Nepraėjai pro verkiantį, paguodei nelaimingą...

Kiekvienas geras žingsnis atneša palaimą...
Dalinkimės tuo neįkainojamu turtu...
Kažkam suteikiam viltį, stiprybę ar net laimę
Ir džiugesys užlieja, kad buvome tada kartu...