Nuaidėjo paradiniai šūkiai
Ir nusėdusių dulkių fone,
Sudaužytų bokalų šukėj
Surandi ir kitus, ir save.

Ir stebiesi — ar šitiek beliko?
Kur suspėjome tiek išbarstyt?
Ligi skausmo bauginančiai klykia
Gal vienatvė, o gal ilgesys.

O galbūt neviltis begalinė —
Kas išgirs? Ar išgirs? Ar išgirs?..
Nors ir gilios, įmintos purvyne,
Pėdos niekad taku nepavirs...