Išsibarstė žodžiai eilėmis ant lapo –
Čia didžiausias skausmas ir svajonės...
Kaip jie nuramina, glosto mintį trapią,
Kai liūdesys aplanko, braunas abejonės...

Kai sudūžta viltys, nerimas kankina,
Visada atkenčia popieriaus lapelis...
Su juo savais jausmais pasidalinam,
Kai, rodos, niekas jau padėti nebegali...

Ir liejame juodas mintis ir skausmą
Ant balto lapo... Priima jis viską...
Mažėja įtampa, širdelės dūžių gausmas...
Ir vėlei šypsena ant veido tviska...

O kartais veržias džiaugsmas, laimė, –
Krūtinėje labai sunku juos išlaikyti...
Lapelio balto vėl ieškome savaime,
Ir noris visu tuo greičiau pasidalyti...

Vieniems tie posmai gula lyg šilkiniai,
Kaip tie lineliai dailiai sušukuoti,
Kiti – kaip ir gyvenime, neranda rimo
Ir byra mintys, lyg akmenys nenušlifuoti...

Bet rašantys tartum apgydo savo sielą,
Ir vėl pasaulis tampa nuostabiai spalvingas...
Na o kitiems, jeigu gyvent nemiela,
Nėra kur išsiliet... Ir šaltos mintys sninga...