Riogsojo sau akmuo sunkus, didžiulis,
Prie šono glaudės nepjauta žolė.
Kas besupras, kiek metų šitaip guli
Seniai nuskendęs vienumos gelmėj.
 
Nebūčiau aš į jį žiūrėjęs
(Ar maža žemėj tinginių?),
Jei ne paukštelis, kur tupėjo
Ir čirškė plonu balseliu.
 
Galbūt prakalbinti norėjo,
Gal pasidžiaugt gražia diena,
Tiktai akmuo..., akmuo tylėjo,
Tyloj lemtis jo amžina.
 
Pasauliai du, man nesuprasti,
Kuriam gyventi būt geriau:
Ar paukščio skrydy laimę rasti,
Ar amžinybėje šaltoj?
 
................................................
Žmogaus gyvenimas — tikroji laimė.
Joje:
Pavasariai ir rudenio laukai,
Paukščių giesmė, dangus, nušvitus saulė,
Tėvynės delnuose gimti namai.