Ir vėl nutrypta kaimyno žolė, 
sutepta,
babytė kliedesingai žvelgia į dangų,
nedelsdama suburba,
lietus pils kaip iš kibiro šįvakar,
bus tamsu,
kaimo vaikai žais žibalo žaidimais.
Bitės skraidys, gels, mirs.
Tranai – likimo nuskriaustieji patinai, 
Iškelta vėliava ne baltų akcentų.
Ir kaip seno patefono melodija
čarškės, praplūs žaliuosiuose plotuose,
apsirėdę juodais abitais.
Piktų šešėlių aidai dainuos dainas,
plevėsuos kūjo ir pjautuvo skiautė...
Ateina laikai, 
kai senųjų trobų stogai įgrius,
kaimai ištuštės, o miesto paradigma
žavėsis miesto žmogus. 
Liks tik bebaimė išorės ironija ir 
užnuodyti kaimynų šuliniai.