Ankstyvas rytas. Saulė lyg bando šypsotis pro langą, primindama tavo šypseną... Žvilgsnis į telefoną – tuščia... Veidas apsiniaukia, Protas pradeda priekaištauti:
– Saugumas, pats taip norėjai.
– Saugumas, – kartoja smegenys, – saugumas... SAUGUMAS...
– AŠ TETROKŠTU JĄ APKABINTI! – rėkia Širdis.
Ji nerašo, nes laikosi pažado.
– Ji šaunuolė! – Protas triumfuoja. – Šaunuolė mano Lietaus mergaitė, – tyliai kužda Protas. Jis nusijuokia iš Širdies ir lyg MOKYTOJAS ant lentos užrašo jos pavardę ir pabraukia su kreida lyg pabrėždamas tai, ką nori pasakyti. – Supranti, ji niekada nebus tavo, nes ji jau turi... O tokių vyrų moterys niekada nepalieka. Jie yra saugumas, gyvenimo kokybė. O tu ką, Širdie, gali pasiūlyt? Pokalbius iki ryto ir dūsavimus, kad pasiilgai, nori apkabint, pajust jos aromatą... Saugumas ir užtikrintumas yra svarbiausia. O ką tu, visą gyvenimą ruošiesi slapstytis, bijoti, kad per tave jos nesužalotų arba nenuteiktų prieš vaiką... Kvaile tu, kvaile...
Ir Širdis kad suriks su ašarom akyse:
– Ar tu užsičiaupsi! – surėkė ji pasikūkčiodama, – berašti, tu greičiausiai net nemoki taisyklingai parašyti jos pavardės vyriška forma, o kalta tai liksiu aš – Širdis. Ji vėl pagalvos, kad tyčiojuosi, paklaus, ar aš bejausmė. Taip, ir vėl aš, tu gi Protas, ji visą laiką tavimi žavėjosi, berašti, net mylintis, kai įsibrauni, kalta lieku aš, nes aš ją įsimylėjau – ji taip sako, o tu išlieki žvilgantis, gražus, tu juk Protas, saugumas.
Tą jų ginčą pertraukia skambutis į duris.
– Vėl dokumentai iš teismo, – nusijuokia Protas. Širdis trypčioja kojytėm. Staiga atsidaro durys, mama sako:
– Tau siuntinys.
Drebančios rankos ieško ženklų, kad tai nuo Jos. Taip, vardas pavardė Jos. Širdis pradeda šokinėti:
– Taip, taip, nuo Jos!
Dėžė atidaryta: kava ir puodelis su apsikabinusia porele. Taip, tai viltis, kad su ja gersiu kavą... Nesvarbu kada, bet su ja gersiu kavą! Juk taip, pasakyk, juk taip!? Aš lauksiu, nesvarbu kada... AČIŪ TAU, MANO LIETAUS MERGAITE, UŽ DOVANĄ IR VILTĮ...
Protas tik liūdnai žiūrėjo į ją ir tylėjo... Galvojo, tu niekada jos nepamatysi, o šios dovanos reišia ką kitą, bet tylėjo ir nieko neatsakė... Ačiū tau, pagalvojo Protas, jeigu Širdis tokia laiminga...
TIKIUOSI, KADA NORS LAIMINGA BŪSI IR TU... AČIŪ.