Pagaliau tavo laikas stoja  
Ant Vilniaus senųjų kalvų,
Kur protėvių vėlės klajojo:
Arti ar toli nuo namų savų...
........................................
Žingsniai, pasitikus aušrą,
Skausmingai lėti, svetimi –
Nepagauni jaunystės ritmo,
Tad lieki su viena mintimi –
Ji įsikibusi šalia žingsniuoja –
Ieško lopinėlio žemės šventos...
Klausos!.. Kodėl kūnas dejuoja –
Netrokšta gyvenimui tąsos?..
Šiais žingsniais – nenueisi toli –
Liūdna – norai palieka tave:
Po žalia medžių lapija prisėski –
Pajausi atgaivą jų apsuptyje...