Lietaus vėl debesys migloti
Pasislenka arčiau... Ar jie kalti,
Kad pavėlavome į stotį?
Neatsisveikinam. Tu dar lieki...
Žmonių, kaip niekad, šičia tiršta.
Norėtum apkabinti – nevalia.
Ir susiliečiam tiktai pirštais,
Ir trys taškeliai sakinio gale...
----------------------------------------
To laiko raktas – nerūdija.
Atrakinu dar kartais tas duris,
Tik nieko pakartot neskyrė.
Kaži, labiau norėtume kuris?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-07-08 21:34:37
nostalgiškas, jautrus, gyvas
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-07-08 19:43:56
Malonūs prisiminimai su nerūdijančiu raktu...Patiko.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-08 07:54:31
Lietaus debesys, kuriuose su vandens lašeliais pasislinko ir ilgesys.
Jausmingas su liūdesio atspalviu, gražus kūrinys.
Glaudžiu prie mėgstamiausių, nelaukdama leidimo. Ačiū.