Dorsi giliai įkvėpė po truputį stiprėjančio žolės kvapo ir nebyliai sau nusišypsojo. Prieš keletą dienų bevaikštinėdama tolėliau  buvo aptikusi pilną samanų daubą, tad nusprendė pasikviesti vilką geriau apžiūrėti. Nebuvo įsitikinus, jog seks iš paskos, tačiau spėjo, kad toks užsiėmimas gali būti jam artimas. Baltasis pakraipė galvą stebėdamas žodinius ir vizualinius aiškinus apie sumanymą. Sulaukusi nežymaus pritarimo mergina suplojo rankomis ir spartesniu žingsniu pasuko link kelionės tikslo, vis per petį žvilgčiodama, ar kompanionas neatsilieka.
 
Ėjo jiedu gal keletą valandų tylėdami, tuo pačiu ritmu. Artėjant prie daubos Dorsi širdis pradėjo smarkiau plakti, ji žinojo, ko laukti, ir labai tikėjosi, jog vilkui patiks. Priėję kraštą iškylautojai stabtelėjo. Priešais driekėsi apie penkių metrų skersmens ir poros metrų gylio dauba, kurios dugną klojo nesuvokiamo storio samanų sluoksnis. Patogesniu šlaitu iš šono nusileidę išbandė dugno minkštumą. Bandė užlipti, vaikščioti, tačiau samanos liūliavo lyg jūra, kojos maloniai smegdavo ir galėjai greitai pargriūti ant šono pasinerdamas į saulėje įkaitusią žalumą. Nors jai pačiai ypatingai patiko vartytis banguojančioje dauboje, akies krašteliu vis stebėjo baltąjį ir dar labiau nudžiugo matydama patenkintą žvėries išraišką.
 
Besiritinėdamas vilkas pasiekė šlaitą, kuriuo nusileido, atsistojęs tvirtomis letenomis užkopė viršun. Ilgai nelaukdama Dorsi nusekė iš paskos. Įtardama  žvėries ketinimus šiek tiek nerimavo, pati buvo apie tai pagalvojusi, tačiau savarankiškai nebūtų išdrįsusi. Baltasis pasiekė patogesnę vietą, žvilgtelėjo į merginą ir, porą žingsnių įsibėgėjęs, šoko žemyn.  Tą akimirką Dorsi širdis sustojo, galvoje maišėsi kelios baugios mintys bei abejonė, tačiau jas greitai pakeitė jaudulio virpuliukai. Matydama, kaip baltasis skriedamas atsipalaiduoja, primerkia akis, – šoko įkandin. Tą akimirką suprato – net jeigu pradings samanose – buvo verta. Su nuostabos ir džiugesio šūksniu Dorsi nusileido paskui vilką ir net atšoko nuo liūliuojančio dugno. Žvėris buvo čia pat, nesužeistas, laimingas.
 
Bėgo dienos, vilkas buvo gan žaismingas, merginai net rodėsi, kad dedasi trapi pluta ant klampios žemės. Vieną vakarą baltasis nepaleido iš akių Dorsi ir tą naktį glaudėsi artyn trindamasis galva jai į plaukus. Nors visa šukuosena prisivėlė baltų šerių, mergina buvo neapsakomai laiminga. Tad labai nustebo, kai žvėris kitą dieną nusičiaudėjęs pradėjo krapštyti savo guolį ir giles, viską to truputį pastumdamas link išėjimo. Tai mačiusi Dorsi parklupo – visos galūnės aptirpo. Jos šešėliai rinkosi aplinkui patys nesuvokdami, kas čia vyksta. Supratusi, kad vilkas ruošiasi trauktis, mergina nesulaikė drebulio. Šešėliai spėliodami siūlė išėjimo priežasties versijas, tačiau nė viena jų neatrodė pagrįsta. Ji susmuko ant žemės.
 
Vilkas, kita vertus, atrodė stojiškai ramus, žinantis ką daro. Merginos šešėliai rėkavo vienas per kitą aiškindami tai, kas vyksta ir tai, kas juntama, ginčas taip įsikarščiavo, kad net patys pasiklydo savo išvedžiojimuose. Galiausiai mergina, nuvijusi visas diskusijas, įsikrovė naujos gyvybinės jėgos ir nužirgliojo tiesiai pas vilką – išsiaiškinti, ką ir kodėl jis čia sugalvojo. Sukaupusi drąsą, su ašaromis akyse atsargiai pareikalavo atsakymo. Vilkas nosimi bakstelėjo į jos metalinį raktą, pakabintą ant kaklo, kurį visada nešiodavosi po drabužiais. Nesupratusi – pakartojo klausimą. Žvėris dar kartą bakstelėjo į raktą ir tą pat akimirką nusičiaudėjo, atsitraukęs pradėjo trintis nosimi į žemę.
 
Mergina pamirksėjo akimis bandydama sudėlioti viską į vietas. Mintyse prabėgo prisiminimų akimirkos: kuomet jis traukdavosi prisilietęs prie jai taip įprasto pakabuko; kuomet šiltėjant orams baltasis vis dažniau čiaudėdavo ir trindavo nosį į smėlį. Viskas atslūgo ir ji garsiai nusikvatojo. Iš savęs, iš šešėlių spėlionių, ir šiek tiek susigėdo, supratusi, kad anksčiau čiaudulio nepalaikė rimtu. Nusiėmusi raktą padėjo atsargiai ant kelmo ir priklaupusi apsikabino žvėries kaklą. Taip galėjo prasėdėti amžinybę. Vilkas lyžtelėjo veidą ir netikėtai nusičiaudėjęs atsiduso.
 
Kai vėjas vėl pradėjo kedenti plaukus ir grįžo už debesų pasislėpusi saulė, mergina surimtėjo. Atsargiai paėmė raktą ir paėjo nuošaliau. Nežinia, ar vilkas suprato, tačiau tai buvo svarbus pakabukas, kurį nešiojosi jau ilgą laiką. Suspaudė rankoje raktą. Atsakymas atrodė paprastas, tačiau nemalonus. Sukinėjo ratus gniauždama metalo gabalą ir galvodama apie skrynią, kur sudėti vaikystės žaislai, piešiniai, senelės knygos ir mamos dovanota siuvinėta paklodė...
Ar tikrai tu nori tai daryti? Atsisakyti savęs? – pakėlė antakį kuprotas šešėlis.
Ne daiktai mus padaro tuo, kas esame, – paprieštaravo plastančiu rūbu pasipuošęs kolega.
Tačiau atsisakyti to dėl vilko ...? – nenusileido pirmasis.
Dėl savęs, – paprieštaravo.Mergina dar kartą gerai įsižiūrėjo į tiek metų saugotą raktą. Ir linktelėjo sau suburbėdama „jeigu į mišką, tai iki galo“.