Kažkas pakirpo ploną juostą,
ir sušlamėjo tamsumos, ir dausos
užgeso, kai žvaigždynas išsikraustė.
Galėjome per naktį nesudėti bluosto;
galėjome Edeną išsinešt tarpupirščiuos:
išvarymu nenusibausti.
Kažkas pakirpo ploną juostą,
nebepakilsime kaip aitvarai be rūpesčių,
nebepasieksime savo dorybės sostų.
Gal nė nebuvome dori – tik pasirodė.

Lieku. Jei aplankytumei, kur dyla asteroidai,
neišsisklaido ūkanos ir šviesos trupančios,
ir plunksnos, liekančios ant gulto,
žemės neliestume, iš sapno nenubustume.

Tačiau nusėdo į žolynus žvaigždžių griaučiai
ir ant palangių po lietaus sužydo zefyrantai.